Plaukimas baidarėmis nakvojant pajūryje – Latvija:) (2018 rugpjūtis)

Pasirodo įmanoma suderinti du  vasariškus malonumus – plaukti upe ir apsistoti prie jūros:) Kur? Visai netoliese – Latvijoje. Idėja ne pačių sugalvota, o pasidalinta pažįstamų, kurie tai jau darė pernai ir kartojo šiemet. Jei kartojo, vadinasi patiko:) Tai kodėl gi ir mums neišbandžius? Išbandėme ir buvo verta, todėl taip pat dalinamės:)

Keliones tikslas Rindas skola, vieta, kurioje nuomosimės baidares ir, iš kurios leisimės į kelionę upe. Iki jos nuo Vilniaus 5 – 6 valandos kelio, todėl kelionei susiplanuojame visą dieną su stabtelėjimais pakeliui ir tikslu apsistoti kempinge prie Mikeltuornis, kuris ir prie jūros, ir netoli laivelių nuomos punkto.

Pora valandų kelio nuo namų ir pirma stotelė – Bauska,  Bauskos pilis. Aplankome senąją, Livonijos ordino laikų, pilies dalį. Užkopiame į bokštą, nuo kurio atsiveria puikūs vaizdai, Mūšos ir Nemunėlio upių santaka.  Šalia naujoji pilies dalis su restauruotomis salėmis, kurią paliekame sekančiai kelionei. Šį kartą, pramankštinę kojas, vykstame tolyn.

Antras, ekspromtinis, sustojimas – kino miestukas “Cinevilla”. Specialiai filmui apie latvių laisvės kovas filmuoti pastatytas miestelis, vėliau tapęs ir dar kelių filmų kūrimo vieta. Šiuo metu čia veikia studija, kur galima artimiau susipažinti su kino kūrimu.

Pasivaikštome po teritoriją – butaforinės gatvės, namai, bažnyčia.. Seni traukinių vagonai, garvežių, senovinių automobilių maketai.. Visai įdomi patirtis:) Važiuojant pro šalį verta pasukti kelis kilometrus į šoną ir aplankyti šį miestelį:)

Trumpai stabtelėję gražioje vietoje pakeliui papietaujame ir jau prašome navigacijos vesti link kelionės tikslo – Rinda mietelio, ar tiksliau kaimo. Sovietų sąjungos laikais pajūrio ruožas nuo Ventspilio iki Kolkos rago buvo uždara pasienio zona. Žmonės gyveno čia tik kur ne kur išsidėsčiusiuose vienkiemiuose, pašaliniai patekti be leidimų negalėjo. Todėl ir šiuo metu, nepaisant gražios gamtos ir pajūrio, čia labai tuščia. Rinda kaime – bažnyčia, buvusios mokyklos-internato pastatas, kuriame šiuo metu ir veikia laivelių nuomos punktas. Mokyklos pastate ir šalia jos esančioje teritorijoje prie upės galima apsistoti nakvynei.

Mes čia apsistoti neplanuojame, esame nusimatę kempingą pajūryje. Stabtelėjame apsižiūrėti ir pasitarti dėl plaukimo pradžios ir kt. detalių. Šeimininkai vyresnio amžiaus vyras (kurio taip ir nesutikome) ir energinga moteris Laine. Lietuvoje neteko susidurti, kad nuomojantis baidares aptarnautų moteris – nuvežtų su priekaba iki plaukimo vietos, padėtų nukilnoti, sukilnoti laivelius ir kt. Laine su tuo puikiai tvarkosi, gražu žiūrėti:))

Planuojame plaukti dvi dienas. Maršrutas upe čia. Klausimas – ar plaukti reiks su visais daiktais ir palapinėmis, ar galima viską palikti kempinge ir ji galės suvežioti. Lainei mūsų klausimas kiek neįprastas, sako visi plaukia su daiktais. Bet ji lanksti klientų norams:)) Taigi, sutariame, kad galime apsistoti norimame kempinge, iki kurio nuo mokyklos apie 10 km. Ryte atvyksime ir startuosime nuo mokyklos, vakare nuo sutarto punkto prie upės ji mus paims nuveš su baidarėmis iki kempingo, o sekantį rytą vėl nuveš iki upės tolesniam plaukimui. Papildomi pervežimai – 20 eur. Puiku:) Vykstame kurtis nakvynei.

Mikeltuornis vietovėje, šalia Mikelbaka švyturio randame mažiausiai du kempingus. Pasirenkame esantį šalia Piza svečių namų (Piza campsite), jis mums pasirodo jaukesnis. Gauname medžiais apribotą aikštelę, medinį stalą su suolais, laužavietę. Netoliese tualetai, dušai, vieta išsiplauti indams, šiltas vanduo. Viskas ko reikia:)

Kartais užtenka tiek mažai, kad giliai atsikvėptum ir pagalvotum – gyventi gera… 🙂

Nuo čia iki jūros, takeliu per pušyną, apie 5 min. O pajūryje nuostabūs vaizdai.

Rytas, atvykstame iki Rindos, renkamės laivelius. Nedidelis siurprizas – baidarė tik viena, ir ta užsakyta. Nuomotis siūlomos kanojos. Kanojos, tai kanojos, tinka:) Skirtumas nuo baidarės, kad sėdima šiek tiek aukščiau ir irkluojama vienu irklu. Dviems lygiaverčiams irkluotojams – jokios problemos, susiderini ir irkluoji. Tačiau kanojoje, skirtingai nei baidarėje, vienas negali tinginiauti. Jei vienas neirkluoja,  likusiam reikia kilnoti irklą tai į vieną, tai į kitą pusę. Ne tik, kad žymiai sunkiau, bet dar ir taškosi. Taigi, galima problemėlė jei plaukiama su vaiku – pradžioje pilni entuziazmo jie irkluoja, tačiau netrukus jėgos ir entuziazmas mažėja:))

Pradedame plaukti Rindos upe, kuri greit įteka į Irbę. Planas – per dvi dienas nuplaukti iki jūros, į kurią įteka Irbė. Rindos upė siauresnė, bet Irbė gan plati ir rami. Ji vingiuoja lėtais vingiais, ekstremalumų nėra. Norintiems saugaus plaukimo, puikiai tiks:) Ieškantiems nuotykių, gali būti nuobodoka – akmenys saugiai po vandeniu, vos keliose vietose tenka pasisukioti bandant pranerti pro suvirtusius medžius. Tačiau vaizdai gražūs, daug vietų stabtelėti išsimaudyti ar užkąsti:) Upė daro vingį visai šalia Irbenės radioteleskopo. Plaukiant net yra nuorodos su užrašu “Ekskursija”. Karts nuo karto nuo radioteleskopo pasigirsta sirena. Svarstome ką tai galėtų reikšti???

Iki sutarto paėmimo punkto žadėta apie 6 val. plaukimo su sustojimais. Maždaug tiek ir užtrunkame. Paskambinus ir palaukus apie pusvalandį su priekaba prie autobusiuko atbilda Lainė. Belieka tik žavėtis kaip ji įlaviruoja pro siaurokus kempingo vartus ir dailiai “priparkuoja” priekabą šalia palapinių:)

Po vakarienės dar nesutemus spėjame prie jūros. Saulei nusileidus …

Pasivaikščiojus žvilgteliu telefone į rytdienos orų prognozę.. Nuo popietės ir vėliau vakare ir naktį žadamas lietus. Ryte prognozė nepasikeitusi. Ką gi, keičiame planus – atsisakome antros dienos plaukimo.. Jūros šį kartą nepriplauksime..:) Pakuojame palapines, pasivažinėsime/pasivaikščiosime pajūriu, aplankysime Radioteleskopą, ir, jei oras bus kaip žadama, trauksime namo.

Pažintis su Irbenes radioteleskopu

Pirmą kartą šį objektą pamatėme šiemet kovo mėnesį (rašiau apie tai čia), tada temstat miškuose jis pasirodė labai įspūdingas, galvojome, būt gerai prie jo sugrįžti ir apžiūrėti.. Kartais mintys pildosi:) Nepraėjo nė pusė metų, o mes vėl čia ir šį kartą galime jį aplankyti ir išklausyti jo istoriją.

Pagal rodykles atvažiuojame prie pastato kur pasitinka Radioastronomijos centro darbuotojas, technikas, kuris su kolega laisvalaikiu įkūrė (ir tebekuria) čia muziejų ir, kuris veda ekskursijas. Spėkite kas pagrindiniai lankytojai? taip – lietuviai:) Gidas sako kartais per dieną praeina ir keturios lietuvių kompanijos, taigi, daug iš mūsų jau čia buvę:) O kas nebuvo, gal buvo Plokštinės raketų bazėje prie Platelių? Bent man šie du objektai kažkuo panašūs – abu sovietinis palikimas. Tik raketų bazė Plokštinėje dabar muziejus, o šis radiotelekopas, buvo perimtas iš rusų Latvijai atgavus nepriklausomybę, restauruotas ir šiuo metu veikia kaip radioastronomijos centras.

Pradedame nuo bokštelio, kurio viršuje anksčiau buvusi antena dabar nukelta ant žemės, ir, kuriame šiuo metu yra pagrindinė muziejaus ekspozicija.

Šį bokštelį ištyrinėjame nuo .. iki , t.y. nuo rūsio, kuriame buvo mašinų skyrius ir šiuo metu eksponuojami įvairūs agregatai – generatoriai ir pan. Apžiūrime pirmo aukšto sales ir jose veikusius valdymo pultus.

Antrame aukšte kabinetai pilni kai kam pažįstamų, o kai kam jau nematytų daiktų:) Dabar smagu juos pamatyti ir pačiupinėti. O kažkada šiose salėse buvo gaudoma įvairi informacija iš viso pasaulio, t.y. teleskopo paskirtis buvo šnipinėjimas.

Iš aukšto į aukštą keliauti ne taip ir paprasta – laiptai tokie, kokie būdavo sovietiniuose povandeniniuose laivuose. Gidas paaiškino, kad šiame radioastronomijos centre naudotos povandeniniuose laivuose atidirbtos technologijos.

Pamačius laiptukus, kurie pastato išore veda ant stogo, nejučia išsprūsta “uch”..:)

bet negi sustosi?:) Nuo stogo, kur  anksčiau buvo antena, šiuo metu galima plačiai apsižvalgyti.

Apžiūrėję bokštelį keliaujame į 600 m ilgio požeminį tunelį, kuriuo galima pasiekti didžiąją, iki šiol dirbančią anteną. Tunelyje vienintelis šviesos šaltinis telefonų švieselės, o atrakcija – aplink nardantys šikšnosparniai:) visai smagu kai tunelis baigiasi. Išlindę į lauką, esame prie antenos. Pasigirsta sirena. Klausiame – kas čia vyksta? Pasirodo nieko – atrakcija turistams. Arba, kaip pajuokauja gidas, būdas lietuviams vaikyti..:)     

Na, bendrai, objektas įdomus, vertas aplankyti su gidu, kuris noriai pasakoja istorijas apie jį.

Kol nelyja dar grožimės Latvijos pajūriu

Kolkas rags apžvalgos bokštas ir vaizdas nuo jo.

Oviši švyturys, vienintelis, į kurio vidų patekome. Bet tik todėl, kad atvykome darbo dieną darbo metu. Švyturiai, nors jų paskirtis dabar lyg turistinė, lankytojus įsileidžia tik nuo 9 iki 17,  šeštadieniais ir sekmadieniais nedirba.. keistenybė, kurią sunku suprasti:)Švyturio viduje, pakeliui link viršaus Ir vaizdas nuo jo viršaus

Šio švyturio muziejuje šalia kitų eksponatų galima rasti štai tokią naudingą lentą:)

    Nusileidus iš švyturio lietus įsismarkavo ir nežadėjo liautis, tarsi sakydamas, kad metas sukti link namų.. Taigi šį kartą kelionė baigėsi.. Bet nors trumpai, tikrai turiningai:)

Maršrutas