Vilniaus universiteto lobiai: kultūros nakties kelionė “Laiko mašina” ir šv. Jonų bažnyčios varpinė

Kartais prireikia dešimtmečių, kad pamatytume dalykus esančius šalia.. o kai kurių iš jų turbūt niekada taip ir nepamatome..:)

Šiemet, nuostabiai šiltą birželio vakarą, Vilniuje šurmuliuojant “Kultūros nakčiai” pasinėrėme į pažintį su Vilniaus universitetu, įstaiga, kurios slenksčius minu jau nuo 1993-iųjų, ir kuris vis dar toks nepažintas:)

Pradėjome nuo ekskursijos “Laiko mašina”. Pasirodo, kasmet, vykstant “Kultūros nakčiai” VU bibliotekos ir kitų padalinių darbuotojai organizuoja nepaprastas ekskursijas po VU centrinius rūmus. Ekskursija išskirtinė –  jos metu keliaujama ne tik rūmų koridoriais, bet ir laiku. Judant iš vienos erdvės į kitą lankytojus pasitinka vis kiti istoriniai herojai, keičiantis laikotarpiams su Vilniaus ir VU istorija pažindina gyvos scenos, kuriose to meto garsūs žmonės specifiniu dialektu dėsto mintis, diskutuoja, netgi rengia dvikovas..

Įstabu, kad vos per vieną valandą pasijunti ne tik daug sužinojęs, bet ir akis į akį sutikęs apie savo keliones Vilija (Nerimi) pasakojantį grafą Konstantiną Tiškevičių, maištaujantį studentą Juzefą Pilsudskį, išgirsti savo eiles skaitantį Česlavą Milošą, pasiklausyti Balio Sruogos ir Vinco Krėvės diskusijos prie taurelės gėrimo ir kt.. Ir sunku patikėti, kad scenose vien tik VU darbuotojai – nė vieno profesionalaus aktoriaus.. Šaunuoliai:)

Po eksursijos, įspūdžių pilna galva keliaujame į šv. Jonų bažnyčios bokštą, tiksliau varpinę – tiek kartų planuotą ir vis dar neaplankytą.. VU darbuotojams lankymas nemokamas:), kitiems suaugusiems  – 2,5 eur.

Įėjus pasitinka Fuko švytuoklės bumbulas, kabantis ant lyno, kurio pradžia tokioje aukštybėje, kad pakėlus galvą net sunku įžiūrėti.

Pats bokštas beveik tuščiaviduris – akmeninės sienos, medinės sijos, pakraščiu sukasi mediniai laiptai, šalia modernus liftas..

  Galima pasikelti liftu, bet pėsčiomis juk žymiai įdomiau – laiptukai sukasi palei sieną, o karts nuo karto žvilgtelėjus žemyn, jautresniems gali imti virpėti kojos, uždaroje erdvėje tas aukštis ypač juntamas:) Pakeliui galima apžiūrėti medines konstrukcijas, varpą.

Liftas atveža į uždarą apžvalgos aikštelę 45  m. aukštyje, o jei norisi tikro vaizdo į Vilnių, teks pėsčiomis pasikelti dar keliasdešimt metrų siaurais laiptukais..:)

Bet pakilti tikrai verta, iš aukščiausio senamiesčio taško (68 m.), į visas puses atsiveria nepakartojama Vilniaus panorama..

ir tai tikrai nėra prasčiau nei vaizdas į Paryžių iš Eifelio bokšto:)