Šią savaitę (sausio 21 – 28 d.) laukia naujas nuotykis – slidinėjimo atostogos Kaukazo kalnuose – Gruzijos slidinėjimo kurorte Gudauri (გუდაური) !:)) Su Hi Mountains.

Besiruošdama kelionei ieškojau informacijos apie slidinėjimą Gudauri. Paprastos “žmogiškos”, ne reklaminės.. deja nelabai ką radau.. Todėl šis mano įrašas labai praktinis  – kas ir kaip.. šiaip kelionė beveik kaip pasyvaus poilsio – atvyksti į vieną viešbutį ir “triniesi savaitę ant vieno kalno”:)) bet renkantis ir planuojant kelionę kyla įvairių praktinių klausimų:)

Pirma diena: kelionė Vilnius – Kutaisi – Gudauri

ilga kelionė – nuo apie 5-os ryto, kai pradėjo laipinimą į lėktuvą iki 7-os vakaro vietos laiku (5-os Lietuvos laiku), kada su lagaminais rankomis įkopėme į kalniuką ant kurio stovi viešbutis:) Kodėl įkopėme? Todėl, kad mažos gatvelės čia nevalomos, taigi autobusas privažiuoti niekaip negali:) bet po visos dienos sėdėjimo, visai geras prasijudinimas:) Kita vertus nenuvalytas kelias link vieno didelio ir kelių mažesnių viešbutukų jau kai ką pasako apie kurorto šeimininkus..:))

Pasirinkome keliauti su Hi Montains, nes kaina niekuo nesiskyrė nuo to ką pabandėme susikomplektuoti patys (per vėlai apsisprendėm, hostelio su šešiaviečiais kambariais nenorėjome, o kainos viešbučiuose užsisakant tiesiog “iš gatvės” čia kosminės..). Organizuotos kelionės privalumas – organizuotas pervežimas Kutaisi – Gudauri – Kutaisi ir kelionės vadovė Justina, kuri suteikė naudingos, įdomios informacijos.

Pervežimas vertas atskiros pastraipos:) Kelionė truko apie 12 val: apie 3 val. skrydis Vilnius – Kutaisi ir apie 8 val. kelionė atobusu Kutaisi  – Gudauri.

Kutaisi oro uoste pasitiko 15 laispnių šiluma ir nuotaikinga kelionės vadovė Justina (firma Magical Caucasus), kelis metus gyvenanti Gruzijoje ir organizuojanti keliones. Susodino mus į autobusą ir pirmyn – planas atsirasti vietoje apie 7 val vakaro, vietos laiku, pakeliui sustojant išsikeisti valiutos (ten kur geriausias kursas), papietauti (ten kur mūsų jau laukė stalas su įvairiais gruziniškais patiekalais, vynu) ir prekybos centre (kas į tualetą, kas alkoholio, kas “Boržomi” vandens ar ko kito, nes Gudauri kurortas, todėl viskas gerokai brangiau ir nelabai ko yra). Kodėl kelionė tokia ilga? Nes tolokai (apie 300 km):) be to, keliai daugiausiai siauri, tik kažkiek buvo autostrados; nes šalikelėse laisvai ganosi karvės, kurios kartais išeina ir į kelią; nes Gruzijos karo kelias, kuriuo pasiekėme Gudauri, ir kuris yra vienintelis kelias per Kaukazą jungiantis pvz. Armėniją su Rusija, vingiuoja serpantinais, iš abiejų pusių sniego pusnys, iš vienos skardis.. šalikelėje nusidriekusi kelių kilometrų ilgio krovininių automobilių (fūrų) eilė.. O vairuotojai – oho!!.. mūsiškis, solidaus amžiaus gruzinas, lėkė kaip išprotėjęs.. kažkodėl nebuvo baisu.. atrodė kad jis žino ką daro, net kai prieš posūkį, įkalnėje, per ištisinę juostą lenkė kitus didelius ir mažus..:)

Kelionės vadovė Justina suteikė naudingos ir įdomios informacijos apie įvairius gruziniškus niuansus – nuo kainų iki žmonių įpročių. Vaizdai pro langą stebino ir glumino, taigi kelionė neprailgo…

Karvės šalikelėje, įprastas reikalas, eismo dalis.. įdomu, kad naktį jos tvarkingai pačios pareina namo, taigi atšvaitai joms nebūtini:)

Pinigai pramogoms paruošti.. Gidė paaiškino, kad grynieji būtini – teoriškai korteles daug kur priima, praktiškai “čia gi Gruzija, todėl aparatai gali ir neveikti..” Šiaip tikrai daug kur aparatai buvo ir veikė, bet grynųjų tikrai prisireikė.

Restorano, kuriame pietavome aplinka:)

Prieš išvykstant darbe kolegė papasakojo legendą apie Gruziją. Štai ji: “Kai Dievas skirstė tautoms žemes, gruzinai šventė pasaulio sukūrimą ir pavėlavo. Jie prisipažino: „Dovanok, brangusis, pavėlavome – gėrėme į tavo sveikatą“. Dievas pagalvojo ir tarė: „Pasilikau čia sau gabalėlį žemės, bet už jūsų nuoširdumą ir atvirumą atiduodu ją jums! Atsiminkite, kad žemė labai graži ir su niekuo nepalyginama, ir žmonės visais amžiais ja žavėsis ir gėrėsis“.

Prisiminus šią legendą, stebint vaizdus pro langą ir vėliau būnant Gudauryje visokios mintys lindo į galvą… ar tik gruzinai ne per ilgai užsišventė???…..

Antra diena: įrangos nuoma, į trasas:)

Viešbutis “Alpina” labai paprastas, bet prabangos mes ir neieškojome:)  Radiatorius šildo smarkiai, bet reguliuojasi, taigi tinka ir kas mėgsta šiltai, ir kas vėsiau:) interneto greitis dažniausiai visai geras:) trikdo nebent tai, kad tarp kambarių jokios garso izoliacijos..

Pusryčiai gausūs, net trys karšti patiekalai, sūriai, sviestas, jogurtas, varškė, džemai (ne pakiukiniai), pyragas, sultys, vanduo, tirpi kava..:) po kelių dienų atsirado ir daržovių:) atradimas – džemas su kažkokiais kietais dalykais, kurie atrodo kaip slyvos, bet yra kieti kaip.. pasirodo tai graikiški riešutai – neįsivaizduoju kaip jį paruošia, gal nesunokusius riešutus verda sirupe.. jie neaitrūs, man pasirodė tikrai skanūs ir be abejonės įdomu:)

Pirmas reikalas prieš pradedant slidinėti – inventoriaus nuoma (neturintiems savo). Pradinė informacija buvo, kad nuomos punktas yra viešbutyje. Atvykus paaiškėjo, kad teks imti taksi ir leistis serpantinais į miestuką slidžių. Šiaip atrodytų, kad visai netoli ir pėsčiomis, bet vingiai kelią pailgina keliagubai. Be to, vaikščiojimui visai nepritaikyta – siauras kelias, abipus aukštos pusnys – jokio kelkraščio, kuriuo būtų galima eiti.. o matant vietinius vairavimo įpročius, eiti keliu ne itin norisi.. 🙂 taigi visais atvejais ko nors prireikus tenka imti taksi.. taksistai žinoma tuo naudojasi, kainas kelia kiek tik gali.. geriau taksi pasigauti gatvėje ir pasiderėti, nes kviečiant per viešbučio administraciją dalis matyt tenka ir jiems, taigi dar brangsta.. žodžiu už tai, kad nuleis kelias kelio kilpas nuo kalno gali sumokėti nuo 5 iki 20 GEL (nuo 1,5 iki 7 eur), priklauso..

Taksi jau laukia, pakuojamės į jį penkiese. Privatiems automobiliams jokių techninių reikalavimų čia nėra, taigi vairas dešinėje greit nustoja stebinti… nors oficialiai čia eismas vyksta dešine kelio puse, važiuoja ir keleivius veža kas kaip nori ir kas kuo nori..:) Užtat šitie smarkuoliai puikiai užsiropščia apledėjusiu nevalytu keliu iki pat viešbučio durų.

Nepraėjo nė pora valandų ir grįžome į viešbutį apsirūpinę viskuo ko reikia.. Slidžių ir batų komplekto kaina šešioms dienoms – 45 eur. Vaikinukas tame nuomos punkte, kurį rekomendavo viešbutis, kalba ne tik gruziniškai, rusiškai, bet ir angliškai:)

Pagaliau išsiruošus į kalną pasidžiaugėme dideliu “Alpina” privalumu – iš “inventoriaus saugojimo kambario”, kuriame įsispraudžiame į slidinėjimo batus, durys ir laiptukai veda tiesiai prie “bugelinio” keltuvo, kuris greit nugabena link pagrindinių trasų – niekur nereikia eiti ar važiuoti! tai tikrai super patogu!

Iš štai, pagaliau, prieš akis kalnai visu savo grožiu!! kurio telefoninės nuotraukos deja neatskleidžia..

Šiandien saulės pro debesis beveik nesimatė, bet gal ir gerai, vakare grįžus veidas raudonavo ir be jos:)

Trasos mums pasirodė puikios. Visos esančios “pirmame aukšte” – pažymėtos mėlynai. Gal jos ir mėlynos, nežinau, kadangi lyginti galiu tik su Jasna (Slovakija), ten tokios buvo raudonos. Bet tikrai puikios, įvairios – yra ir ilgų, ir stačių, ir su slalomo kalniukais ir …. Visos plačios, sniegas purus, jokių apledėjusių plotų.. kai kur visame kalne esi vienas:) O nusileidus, jokių eilių prie keltuvų.

Pietūs šalia keltuvų. Kaip tiksliai pavadinti patiekalą? Tai sriuba su koldūnais – didelis dubuo skanaus sultinio, kuriame bent septyni, visai nemaži, ir labai panašūs į naminius koldūnai. Puikūs sotūs pietūs (du viename, ir sriuba, ir antras). Porcijos kaina 3 eur. Už tiek VU GMC valgykloje vidutiniškai papietausi:)

Trečia diena: slidinėjimas

Šiandien saulėta:)

Trasų platumas ir kokybė nenustoja džiuginti. Žmonės, tie maži taškeliai, išnyksta.. Niekas niekam netrukdo.

Nuo viršūnės (3006 m.) atsivėrė dar įspūdingesni vaizdai.

Kartais pritrūksta jėgų, bet su toookiu  vaizdu galima ir pasėdėti 🙂

Nuo čia žemyn galima nusileisti raudona ir juodomis trasomis. Raudona išbandyta, smagi ir tikrai įveikiama:) juodos – lai lieka kitiems kartams:)

Galima nusileisti ir parasparniu  (Gudauri paragliding), jausmas turėtų būti nepakartojamas:) Pilotai-verbuotojai vis klausia – “niexotite polietat?” atsakome “konečno chotim.., no dorogo..” Taigi mes šį kartą tik stebėjome, nusprendėm, kad dviese skristi per brangu, o vienam nesinori:) (kaina dviems apie 170 eur, 15 min.)

Ketvirta diena: slidinėjimas

Slidinėjimas nuostabus!! norisi skrieti vis greičiau ir vis mažiau kartų bereikia sustoti atgauti kvapą ir pailsinti kojas:)

Oras šiandien permainingas – saulę vis užstoja debesys.. Viršūnės tai pasirodo, tai visiškai pradingsta.. kartais jautėmės kaip Ežiukai  Debesyje:)

Servisas trasose geras – nemaža komanda žmonių su užrašu “Police”, jei ką, privažiuoja ir klausia ar viskas ok.. Keltuvus aptarnaujantys žmonės paslaugiai prilėtina keltuvus jei mato, kad reik užsodinti vaiką ar panašiai.. Dirba daug instruktorių ir jų paslaugų kainos atrodo nesikandžioja. Galvoju, kad čia puiki vieta mokytis slidinėti – instruktoriai nebrangūs, trasos plačios, žmonių nedaug, nėra pavojaus, kad kažkas ant tavęs, ar tu ant ko nors užlėksi..:)) Ir mokaisi tiesiai trasoje, ne kokiam “varlyne”:)

Matėme, kad instruktorius gali pamokyti ir važiavimo bekele. Važinėjimas ne trasa, čia atrodo labai patraukliai  – daug vietos tarp trasų, nesimato akmenų ar kitų kliūčių. Foto – instruktorius tas pirmesnis su geltona liemene:)).

Vakarėjant saulė vėl apšvietė viršūnes..:)  ryt žada sniegą..

Penkta diena: kelionė į Tbilisi

Orų prognozė ketvirtadienį žadėjo sniegą. Žvilgsnis pro langą iš ryto tai patvirtino, sninga. Taigi šiandien ne slidinėjimo diena, vykstame pasižvalgyti į sostinę Tbilisį.

Pirmas klausimas kaip nuvykti? Ir ne toks jau jis trivialus:) Galima užsisakyti ekskursiją pas Justiną (kaina 35 eur/žm jei vyksta ne mažiau nei 10 žm.). Mūsų bendrakeleiviai irgi atrodo planuoja vykti bet niekas nenusprendę taip/ne/kaip, taigi bendros ekskursijos idėja netinka. Kitas variantas  – taksi. Kelios lietuvių grupelės taksi ir vyko, kaip vėliau papasakojo pirmyn atgal kainavo 200 – 250 GEL (apie 70 – 80 eur/grupei). Dar vienas variantas – maršrutiniai mikroautobusiukai (mikruškės), kaina 7 GEL/žmogui (2 eur). Mes pasirinkome šį variantą. Viešbučio administratorius paskambino mikriuko vairuotojui, jis nurodė kada mums nusileisti į kelią, atvažiavo, paėmė. Vėliau surinkinėjo daugiau žmonių iš įvairių Gudauri vietų. Norinčių važiuoti buvo daugiau nei vietų mikriuke, taigi – prigrūdo kiek tilpo, o kas netilpo, nežinau, matyt rado kokį kitą variantą.

Dvi valandos nelabai patogaus važiavimo ir prieš akis sostinė. Nustebino tvarka, normalaus vakarietiško miesto įspūdis:) tiesa stotis, į kurią atvykome  nelabai patraukli. Bet šalia metro. Nusiperki kortelę, įsidedi ten pinigų ir pirmyn – viena kortele gali naudotis keli žmonės, vienas važiavimas 0.5 GEL  (0.16 Eur).

Metro atvykstame iki Laisvės aikštės ir einame apžiūrėti pagrindinių Tbilisio įžymybių, apžiūrime garsųjį Taikos tiltą, keliamės gondola link Narikala tvirtovės, kur į miestą nuo kalno žvelgia “Gruzijos Motina”,  pasivaikštome po botanikos sodą, atkeliaujame į senamiestį, dairomės po pirčių rajoną.. Gražu, įdomu:)

Šešta diena: slidinėjimas, viršūnė “šalia” Kazbeko, klaidžiojimas debesyse

Šios dienos iššūkis – pasikėlimas į aukščiausią trasų tašką. Viršūnė (3276 m.) atrodo visai šalia garsiojo Kazbeko (nuotraukoje dešinėje), bet iš tikrųjų jis dar toli ir beveik 2 km aukštesnis (5047 m.).

Vaizdas nuo viršūnės.. link kitos viršūnės, kuri prieš porą dienų mums atrodė jau labai aukštai, o dabar – labai žemai.. matosi “raudonoji trasa”, kuria leidžiantis neatrodė, kad ji tokia stati:)

Ir dar viena atrakcija – slidės + parasparnis  – paskrendi, pačiuoži ir vėl skrendi..

Trečdalis trasų debesyse..

Vakarėja.. Eismas labai labai sulėtėjęs – visi atsargiai šliuožia nuo kalno nes visiškai nematyt kas priekyje..

Stabtelėjimas prieš pasineriant į debesį.. Galvojame kaip jame rasti išsukimą iš pagrindinės trasos į nuvažiavimą link viešbučio …

Kelią rasti pavyko.. kažkaip.., bet patirtis nepamirštama:)

Septinta diena: slidinėjimas

Rūkas po nakties prasisklaidęs, nors saulės nematyt. Trasos iš pat ryto ypač smagios, greitos be duobių ir sniego kupstų.. Bet žvarbu, ypač kylant į viršų jau imi galvoti apie storesnes pirštines ir pirmenybę teiki uždaram keltuvui (gondolai).

Šeštadienis, žmonių žymiai daugiau. Daug be slidžių, besikeliančių pažiūrėti į kalnus, pasifotografuoti.. Smagu stebėti vaikų būrelius – lydimi kelių suaugusiųjų aprengti ryškiomis liemenėmis jie įdėmiai klauso kas jiems sakoma, o po to visai šauniai leidžiasi trasomis žemyn..:))

Bet mus apėmusi atsisveikinimo nuotaika – paskutinius kartus leidžiamės smagiausiomis trasomis, sugeriam stiklinę šviežiai spaustų granatų sulčių (labai skanu, bet stiklinė maždaug 5 eur) ir sukame link viešbučio. Reikia grąžinti įrangą į nuomos punktą, susipakuoti, naktį (apie 3 val.) lauks autobusas į Kutaisį ir skrydis į Vilnių.

Apibendrinimas: praktinė informacija, kainos ir pan.

Slidinėti Gudauri gera vieta:) norėčiau čia grįžti:) Gal būt pasiimti instruktorių ir pralėkti bekele:)

Trasos/Keltuvai veikia nuo 10 iki 17 val. Jei slidinėji “Pirmame aukšte”, kur daugiausia ir smagiausių trasų, nusileidimas be stabčiojimų trunka apie 5 min arba galima “įšokti” į pervažiavimą tarp trasų – nuo dešiniausios iki kairiausios, tada nusileidimas gaunasi apie 8 min. Pasikėlimas  – vidutiniškai 10 min. Privalumas nėra eilių – privažiuoji ir kyli.

Atvirti keltuvai be plastikinių apsaugų nuo vėjo, todėl kylant kartais visai nešilta, ypač kylant link viršūnių. Gal todėl į viršūnes dažnai kilti ir nesinorėjo. Tačiau užkilti verta – apžvalgos laukas gerokai prasiplečia , o trasos prailgėja kone dvigubai 🙂

Slidinėjimo pasas (ski pass) 5 dienoms per savaitę (penkias slidinėji, dvi ilsiesi) – 65 eur žmogui.

Maistas: prie keltuvų veikia nemažai kavinukių, kainos šiaip nėra kosminės – vidutiniškai chacapuris nuo 4 – 5 eur (dviems žmonėms sočiai); didelis dubuo sriubos 3 – 4 eur, kava 1.5 eur, arbata 1 eur.

Kavinių viduje yra daugiau ar mažiau tvarkingi tualetai, kas irgi aktualu, nes šiaip ant kalno – lauko būdelės:)

Vakarienei išbandėme tik tris vietas:

Alpina viešbučio restoranas – nepatiko. Maistas gan “valdiškas’, kainos gana didelės, meniu jos parašytos be PVM, taigi sąskaita atkeliauja su plius 18 proc. Na bet, jei labai nesinori kažkur išeiti, pavalgyti čia galima:)

Daugiausia vakarų valgėme šeimyniniame restoranėlyje prie pat įsukimo į “Alpina” keliuką. Aplinka ten šiaip sau.. labiau valgykla, tik kad mažytė. Bet maistas naminis. Meniu nėra, ateini ir tariesi ko nori, ir ką jie tą vakarą gali pagaminti. Ką ragavome – charčio sriubą, odžachuri (mėsa su bulvėmis kepta molinime inde), šašlyką, chačapuri, chinkali, viskas patiko:)

Paskutinį vakarą nuėjome į panašią vietą kitoje kelio pusėje – “Hotel Aragvi”, jokio užrašo, kad čia galima pavalgyti, tik lietuvių rekomendacija, kad skanu (skaniausi chinkaliai Gudauryje) ir paaiškinimas kaip rasti. Įėjus į viešbutį reikia leistis mediniais laiptais tris aukštus žemyn, nes viešbutis kalno šlaite. Apačioje radome žmonių ir tą paslėptą restoranėlį. Aplinka čia kiek jaukesnė, tvarkingesnė. Šeimininkai televizorių žiūri ne toje pačioje salėje kur valgo svečiai. Maistas irgi skanus naminis, ragavome chinkalius ir odžachuri. Nors, tiesą pasakius, chinkaliai mums pasirodė skanesni mūsų pamėgtoje pirmoje vietoje. Bet visi lietuviai tvirtino ir mes pastebėjome, kad toje pačioje vietoje, tas pats patiekalas skirtingomis dienomis gali būti visai kitoks..Gal todėl, kad gamina ne profesionalūs virėjai, bet paprastos namų šeimininkės – vieną kartą pavyksta vienaip, kitą – kitaip:) taigi, verta ir šią vietą pabandyti:)

Apranga: mes visas dienas dėvėjome tris sluoksnius ir per šilta trasose tikrai nebuvo, pats tas. Labai pravertė veido apsauga – tiek saugantis nuo saulės, tiek nuo vėjo. Slidinėjimo pirštines turėjome pasiėmę ir pirštuotas, ir kumštines. Kumštinių taip ir nepanaudojome, nors paskutinę dieną jos būtų visai tikę (buvo šalta), bet negi grįši dėl jų į viešbutį:)

Išlaidos dviems: nakvynė ir kelionė (Hi Mountains) – 1180 eur; įrangos nuoma ir ski pasai 220 eur; visa kita (maistas, vietinis transportas, kelionė į Tbilisį, lauktuvės ir pan.) dar apie 200 eur.

Pasitikusi kelionės vadovė Justina iš firmos Magical Caucasus. Jie organizuoja įvairų turizmą po Gruziją, įskaitant žygius į kalnus. Yra specialūs paketai lietuviams 🙂 Jau svajoju apie kelionę po Gruzijos kalnus vasarą. Optimalus žmonių skaičius tokiai kelionei  – 6, nes tiek patogiai telpa į visureigį… Palankiausias laikas (būtent į kalnus) nuo birželio galo iki rugsėjo… varom??:)