Kopimas į Acatenango ugnikalnį

Iš Antigua autobusu atvykome iki pirmos bazinės stovyklos, kur išsinuomavom žygio lazdas ir leidomės į 5 val. kopimą link antros bazinės stovyklos esančios apie 3600 m aukštyje. Kopiant buvo kelios keliolikos min pertraukos atsipūsti, viena ilgesnė papietauti. Šiltus drabužius, maistą pietums ir vakarienei, po 3L vandens kiekvienas nešėmės savo kuprinėse, kas visai nemažai svėrė ir kopimo nepalengvino. Be to, ėjome 12 žmonių gruopėje, su dviem gidais, kurie palaikė tempą ir neleido atsilikti..:) 80-90% kelio stačiai aukštyn, mažai plato kurie leistų atsikvėpti, buvo tikrai sunku..

Užkopus, nuo stovyklos pietiniame šlaite, iš už debesų kepurės žvilgčiojo Fuego.. kopėjų patogumui šlaite įrengti suolai ir kėdės, ant kurių visi ir sukritome..:)

Tuo metu Fuego, nors dengiamas debesų, matyt vis tiek norėjo daugiau dėmesio ir garsių sinchroniškų ovacijų iš daugybės žiūrovų susirinkusių gausiai Acatenango šlaitą nuklojusiose stovyklose. Todėl, kas maždaug 15 min. tyliau ar garsiau atsidusdavo paskleisdamas juodų dūmų debesį.. lydimą “fotoaparatų” blyksčių ir garsių waaau..:) sunku suskaičiuoti, bet atrodo, kad vienu metu nuo šio Acatenango šlaito Fuego stebėjo keli šimtai žmonių.. tai labai populiari vieta..

Saulei nusileidus, po 6 val. vakaro, tampa vis šalčiau.. gal 5 laipsniai o gal ir mažiau.. susirenkam prie laužo.. gaunam vakarienę, laukiam Fuego “fejerverkų”, kurie naktį pasireiškia ne tik dūmais, bet ir raudonų kibirkščių ir tekančios lavos pliūpsniais trunkančiais labai trumpai, bet sukelia daug emocijų..

Bet šaltis ir akis graužiantys laužo dūmai gan greit nuvijo į daugiavietes palapines, kur nei patogiai, nei šiltai, pusiau miegom, pusiau būdrom, sulaukėme 4 val. ryto ir antros žygio dalies, kurios tikslas nuo Acatenango viršūnės pasitikti saulę..

Kylam 4 val. Greit susiruošę, 4:15, vedami gido iškeliaujam viršūnės link.. pagrindinė info – bus žymiai sunkiau nei buvo iki šiol – takas status ir klampus, žygio trukmė 1.5 val., sustojimų nebus, atsilikusių niekas nelauks.. Vamos.. Ok, vamos.. tamsoje taką apšviečia tik priekyje ar iš paskos einančių prožektoriai.. taku kyla daugybė žmonių iš skirtingų stovyklų..

Po pirmų 15 min. galvoju – viskas nebegaliu.. po antrų 15 min.. – tikrai tikrai nebegaliu.. po valandos klausiam gido, ar tai ką nuėjom buvo sunkiausia dalis.. jis tik šypsosi be komentarų.. ir ne veltui – sunkiausia dar prieš akis.. iš esmės visas kelias labai stačiu žvirgždo taku, į kurį klimpsta kojos, po to akmenimis, po to vėl žvirgždu, galiausiai prie viso to prisijungia stiprus ledinis vėjas..

Tada ima brėkšti.. ir galiausiai, po beveik 2 val. kopimo pasiekiam viršūnę.. teka saulė.. prieš akis, dar arčiau, dar įspūdingesnis Fuego.. aplink neįtikėtinas ugnikalnio peizažas.. 🙂

Tik galvoje vienas noras – greičiau žemyn.. kur šilčiau ir nėra tokio beprotiško ledinio vėjo.. bet viršūnėje praleidžiame apie valandą ..:) kol galiausiai, saulei patekėjusi, gidas surenka visus 8 kopusius grupės žmones ir galim leistis žemyn..

Rytas be debesėlio ir nuo bazinės stovyklos grožimės dūmais besipuošiančiu Fuego.. 😉 🔥

Po to, pusryčiai ir kelias žemyn.. besileidžiant vis galvojau – taip statu.. negali būti, kad visą šitą kelią aš užlipau.. bet ko gero gali juk buvau viršuje.. ir galiausiai, kai nusileidi, kai grįžti, nusiprausi ir pailsi, suprati, kad tai buvo patirtis, po kurios jau jei ir mirtum, negalvotum kad nugyvenai taip nieko ir nenuveikusi.. 💪🤭

Visame tame žygyje manau gana svarbūs praktiniai niuansai, kuriuos pasistengsiu aprašyti vėliau..