Pažintis su Andalūzija (2021 lapkričio pab. – gruodžio pr.): Nerja, Granada, Cazorla, Ronda, Malaga.

Kai Lietuvoje ateina metas su daug daug tamsos, drėgmės ir pilko dangaus, norisi pabėgti kur šilčiau ir saulės daugiau.. šį kartą “užkabino” pigus tiesioginis skrydis Kaunas – Malaga.

Pasiskaičius keliautojų aprašymus susidarė įspūdis, kad pati pietinė Ispanijos pakrantė praradusi unikalumą ir, kaip kažkas parašė, “okupuota turistų ordų..”.. Tad, planuojant kelionę po Andalūziją, dairėmės plačiau.

---

Nerja

Pirmai nakvynei pasirinkome Nerja, mažas miestukas į rytus nuo Malagos. Vieno keliautojo užrašuose paminėta, kad tai autentiškumą išlaikęs, jaukus miestelis pajūryje. Nuo Malagos oro uosto (kur greit ir sklandžiai pasiėmėme auto iš malagacar.com) iki Nerja apie valanda kelio. Miestelis tikrai jaukus. Įsikūrėme nedidukėje studijoje čia, 2 n. Draugiška, vyresnio amžiaus, šiek tiek angliškai kalbanti šeimininkė pasitiko, papasakojo, kad tai namas, kuriame ji užaugo ir tebegyvena, parekomendavo kur pavalgyti, ką pamatyti ir paliko ramybėjė 🙂 Tipiniai ispaniški restoranai – barai, kuriuose geriamas vynas/alus ir valgomos Tapas (įvairiausi užkandžiai prie gėrimų), tokių bent keli vienoje iš pagrindinių Nerja gatvių centre. Čia, užsisakęs gėrimą, didesnį ar maženį tapas, gauni nemokamai.. dar gėrimo, dar tapas.. Išbandyti įdomu, bet manęs toks “valgymas” per daug nesužavėjo – prisivalgai visko po truputėlį ir nesupranti sotus jau ar vis dar alkanas.. be to tapas dažniausiai valgomi prie aukštų staliukų sėdint ant baro kėdžių.. barai nelabai šildomi.. gėrimai šalti, tapas dažnai irgi… o vakarai čia šalti, šaltesni nei tikėjomės.. Na pabandyti įdomu, bet ..:) Sekantį vakarą susiradome Indonezietišką/tailandietišką restoranėlį (SomSom Delicias Asiáticas) – maistas nuostabus, aštrus, šildantis..:)

Dieną malonu pasivaikščioti siauromis, jaukiomis gatvelėmis, pasidairyti nuo terasų ant uolų, nusileisti į uolų apsuptus pležiukus.. Kad ir beveik žiema, mums pasisekė – saulė buvo dosniai šildanti 😉 nors vanduo geliantis kojas, bet įšilus ant smėliuko ir išdrįsus bent trumpam pasinerti, smagu ..:)

Vos už 6 km nuo Nerja yra populiarus, nes labai dailus, baltas miestelis Frigiliana, nuvažiuojame iki jo išvykstant. Gražu, o tokiu metu žmonių nedaug. Tad miela paklaidžioti siauromis gatvelėmis vingiuojančiomis aukštyn – žemyn, pasidairyti į jaukius kiemelius, prisėdus ant saulės išgerti kavos..

---

Granada

Sekanti stotelė su dviem nakvynėmis – Granada. Įspūdingas miestas su maurų įkurta Alhambra. Alhambra – miestas tvirtovė, buvusi karalių rezidencija, su nuostabiais rūmais, sodais. Tai labiausiai turistų lankoma vieta visoje Ispanijoje (bent jau buvo iki covid:). Ir nekeista, nes šaltiniai teigia, kad tai kone didžiausias ir geriausiai išsilaikęs tokio tipo, musulmonų įkurtas miestas. Jo istorija tikrai įdomi, nemažai jos sužinojome iš turą vedusios gidės, ir dar daugiau pažiūrėję National Geographic dokumentiką. Turą ar bilietus rekomenduojama pirkti iš anksto (internetu), bet mūsų kelionės metu (corona + nesezonas) bilietų problemos nebuvo. Turo su gidu trukmė apie 3 val. Kadangi tikrai buvo šaltoka po turo ilgiau klaidžioti nebepasilikome, bet pamatyti čia tikrai yra ką, galima užtrukti ir pusė dienos..

Įdomiausia Alhambra dalis – jos istorija – apie karalius, apie tai kaip šiuos kraštus valdė musulmonai, kaip jie įkūrė šį nuostabų miestą-tvirtovę, kaip galiausiai buvo nugalėti ir išstumti.. po pažinties su šios tvirtovės istorija, buvo įdomiau keliauti po Andalūziją, matyti senuosius miestelius su savomis tvirtovėmis ir savais signaliniais bokštais ir, bent kažkiek, suprasti kam jie buvo statomi..

Granadoje tokiu metų laiku šalta – dieną apie 5, naktį apie 0 laipsnių. Tad šiltos striukės namie palikti tikrai neverta 🙂 Pats miestas įdomus, išskirtinis. Mums įspūdingiausia pasirodė seniausia, dar prieš Alhambra (apie 11 a.) įkurta dalis – Arabų kvartalas (Albayzin) baltų namų ir siaurų gatvelių raizgalynė šlaituose. Šiame kvartale ir apsistojome (butas, 2 n. “Nice apartment near Alhambra”). Pats butas neypatingas, bet labai patogi jo lokacija – senoji dalis aplink, Alhambra matosi pro langą, iki jos pėsčiomis į kalniuką – apie 17 min., pagrindinis centras su gausybe restoranų, parduotuvėmis – 10 – 15 min.

Senosios Granados dalies, Albayzin, viena iš išskirtiniausių vietų – de San Nicolás bažnyčia, tiksliau apžvalgos aikštelė šalia jos (t.y. mirador de San Nicolas). Nuo čia atsiveria nuostabus vaizdas į Alhambra ir į Sierra Nevada kalnyną tolumoje.

Dešinėje senojo rajono pusėje, dar vienas Granados išskirtinumas – kalvų šlaituose išsidėstęs čigonų kvartalas Sacromonte. Čigonai iš Indijos čia atsikraustė apie 15 a. ir sėkmingai įsikūrė, pradžioje matyt kūrėsi urvuose, kalno šlaite. Iki šiol šiame mieste populiarūs jų pasirodymai, Flamenko šou, dabar daugiausiai skirti turistams.

Na, o naujesnis, krikščionių įkurtas, Granados miesto centras, panašus į visų kitų miestų. Čia daug parduotuvių, restoranų ir, kaip būdinga Ispanijai, įspūdingo dydžio katedra. Išskirtinumas – tarp ispaniškų, indiškų ir kt. įsimaišę marokietiški, siriški, arabiški restoranėliai.

Lankantis Granadoje tokiu šaltu metu ypač malonu buvo sušilti apsilankius Hammam Al Ándalus, kur jauki aplinka, šiltos vonios, arabiškos pirties procedūros 😉 Apsilankymas užtrunka 1,5 val., po hamam šveitimo ir masažo procedūros jausmas tikrai geras..;)

Maistas Granadoje. Centrinėje dalyje apsilankėme ispaniškame restorane “La Botillería”, kur išbandėme tradicinį patiekalą troškintą jaučio uodegą (Rabo de Toro) ir meniu nebuvusį, bet padavėjos pasiūlytą to vakaro topą – ėriuko koją.. Abu patiekalai skanūs, bet ėriuko koja – išskirtinai nuostabaus skanumo ..:) Tik mėsos buvo gerokai per daug, būtų užtekę vieno mėsiško patiekalo dviems ir dubens salotų..;) Šiame restorane paaiškėjo įdomus niuansas, kuris ispanams ir ilgiau čia pagyvenusiems matyt aiškus, bet mums buvo naujiena – atėjus padavėja klausia – tapas ar vakarienė? Jei tapas esi sodinamas prie aukšto – barinio staliuko – gauni gėrimus ir užkandžius. Jei vakarienė – prie normalaus stalo 🙂

Kitą vakarą apsilankėme mažame šeimyniniame sirų restoranėlyje Restaurante Tetería Palmira. Pasirinkome keletą tradicinių patiekalų – dolmas, troškinius. Patiko, kad maistas paprastas, toks naminis, gamina ir aptarnauja patys šeiminininkai.. bendrai, užbėgant į priekį, šioje kelionėje labai atsiskyrė du restoranų tipai – kur dirba šeima (patys savininkai) ir įprasti su virėjais/padavėjais.. pirmieji žavėjo tikrumu, mielu netobulumu kai “karštomis” valandomis šeimininkams reikėjo suktis laaabai greit ir paprastu, bet tikrai skaniu, kaip naminiu maistu.. gal ten palaukti tekdavo ir ilgiau, gal ne visuomet galėjai susikalbėti angliškai, bet grįžti noretūsi būtent į tokius..

Cazorla

Nuo Granados vykstame dar tolyn į šiaurę, stabtelime kažkur, kur ženklas rodo mirador, o google nuotraukos žada gražius vaizdus… Vaizdai nuo plynaukštės iš tikro gniaužia kvapą.. bet kelias link plynaukštes viršaus dar labiau.. siauras, status, kai supratome, kad nekažką, nebebuvo kur dingti, tik pirmyn.. 🙈😓 Jei atrasite šią vietą, geriau į viršų eiti pėsčiomis (tik apie 1 km) nei važiuoti automobiliu, nebent labai mėgstate ekstremalumus..

Toliau keliaujame į Cazorla. Tai nedidukas jaukus miestelis Sierra de Cazorla kalnyno slėnyje Jaen regione. Patraukė dėl kalnų, vaizdų, hiking’o galimybės. Buvo šiek tiek abejonių važiuojant ar nebus per šalta..:) Šiaip nebuvo, tik šilta striukė būtina.

Jaen regionas alyvmedžių ir alyvuogių aliejaus sostinė, jame pagaminama 45 proc. pasaulio alyvuogių aliejaus. Kai tai perskaičiau nustojo stebinti šimtais kilometrų, tūktančiais hehtarų besitęsiančios alyvmedžių plantacijos (giraitėmis tokių plotų vadinti nebesigauna 😉 ).. Vien dėl to vaizdo matyt čia verta užsukti – alyvmedžiai, alyvmedžiai, alyvmedžiai.. seni, vidutiniai, jauni, ir ką tik, tvarkingomis eilėmis, susodinti.. pradžioje norisi stoti ir fotografuoti kiekvieną, tada supranti, kad neįmanoma to įspūdžio sutalpinti į nuotraukas ir tiesiog pasineri į vaizdą.. galiausiai imi galvoti kada gi tai baigsis ..;)

Nakvynė šį kartą per booking.com, 2 n. “APARTAMENTOS CAZORLA CENTRO“. Visai neblogas butukas pačiame centre, šalia rotušė. Vienintelis trūkumas, kad abu buto langai išeina į ypač siauras gatveles, todėl jausmas lyg urve .. bet, visa kita puiku – gražiai įrengtas, patogi lova, vonia.. turbut vienintelė virtuvė per visą šią mūsų kelionę, kurioje normaliai buvo galima gaminti..;) Kaip ir visur kitur šioje kelionėje (ir tubūt didžojoje Ispanijos dalyje) centrinio šildymo nėra. Ateini į daugiau ar mažiau įšalusį butą (priklauso nuo temperatūros lauke), jungi kondicionierių ir lauki kol sušils.. sušyla, tik grindys lieka ledinės.. ilgai tuose butuose užsibūti nesinori, bet ir nereikia 🙂

Pirmą vakarą, išėjus pasidairyti po miestą užsukome į bažnyčios griuvėsiuose įsikūrusį info centrą su viltimi gauti patarimų dėl hiking’o maršrutų, vietovės žemėlapį.. kad vieta nepopuliari tarp užsienio keliautojų patvirtino tai, kad infocentro darbuotoja, jauna mergina angliškai negalėjo pasakyti nieko ..:) tačiau, padedant visagaliam Google translate, pavyko gauti vietovės žemėlapį ir sužinoti, kad netrukus vyks turas su gidu į bažnyčios požemius.. mielai sutikome prie jo prisijungti.. o mums net “suveikė” vyrą, kuris šiek tiek angliškai paaiškino kame čia įdomumas.. Pasirodo, žmonėms norėjosi bažnyčios, bet nebuvo vietos kur ją statyti nes aplink kalnai, laisvos žemės slėnyje labai mažai.. taigi, to meto architektas sugalvojo pastatyti bažnyčią ant upės tarp dviejų kalnagūbrių.. ir pastatė.. tiesa vėliau nuo kalnų atėjusios audros ir karai bažnyčią stipriai apgriovė, be to, užvirtę uolos užtvenkdavo upę ir užtvindydavo ne tik bažnyčią, bet ir visą miestelio aikštę.. tačiau dabar tebėra likusi įdomioji dalis – tunelis po ja, į kurį šiek tiek susipažinę su istorija ir keliavome ..

Labai sėkmingai pasivaikščioti kalnuose šiose vietovėse nepavyko.. daugiau važiavome ir stojame trumpam pasidairyti.. pabandžius eiti pažymėtais takais, nekažkas pavyko.. žymėjimas visai neaiškus, o takai – nelabai suprasi – žmonių ar stirnų (kurių čia gausiai lakstė) išminti.. bet vaizdai gražūs, kelio pradžioje didžiulė užtvanka, pereinanti į upę, kuri galiausiai beveik išdžiūvusi ir atvėrusi dugną ..:) ir, gražus kelias kalnais..

Algodonales – Grazalema – Setenil – Ronda

Dairėmės kur apsistoti netoliese Ronda miesto su dviem tikslais – išeiti į kalnus ir apžiūrėti Ronda. Nakvynės čia brangesnės nei kitur ir pasirinkimas ne kažkoks. Kaip vėliau paaiškėjo, tada kai čia lankėmės pirmadienis buvo Ispanijos konstitucijos diena, tad gavosi ilgasis savaitgalis, per kurį sutikome labai daug keliaujančių ispanų.. Gal tai, bent iš dalies paaiškina laisvų nakvynių trūkumą..

Algodonales

Tinkamas variantas apsistojimui pasirodė Algodonales miestelyje, maždaug pusvalandis kelio nuo Rondos. Nakvynė, 2 n. “Private lofty double room with en suite in villa”. Antrą kartą čia nebeapsistotume.. šeimininkė britė, gyvena čia jau 20 m., tad jaučiasi kaip vietinė, bet mums tokia nepasirodė.. užsakant, aprašyme akcentuojamas privatumas ir tt.. tačiau realybėje tai tiesiog kambarys su pirvačia vonia name, be teises naudotis virtuve (nors tai pati brangiausia nakvyne šioje kelionėje).. įeini ir išeini pro šeimininkę.. ji draugiška, daug kalba/pasakoja dalykus.. o įdomiausia, kad mums neesant ji lankydavosi kambaryje, tai nuleistas žaliuzes radome, tai pravertą langą.. man tai nepatiko.. kita vertus – sode noksta apelsinai, kelis leido nusiskinti..;) o namuose draugiškai pasitinka šuo Eli..:) be to šeimininkė patarė kur pasivaikščioti kalnuose ir paskolino žemėlapius su pažymėtais maršrutais..;) ir dar, iki restoranų su skaniais pusryčiais ir vakarienėmis tik 7 min pėsčiomis..:) o šiltu sezonu privalumas būtų baseinas kieme..;) tad skūstis labai negalima, bet jei norisi privatumo geriau paieškoti kažko kito..:)

Pats miestelis Algodonales fainas – tradiciškai baltas, nedidukas, neiščiustintas, t.y. tiesiog normalus žmonių gyvenamas, ne turistų, tikrai verta jame apsitoti jei norisi autentiškumo… Gatves puošia dekoratyviniai aplesinmedžiai ir tikros, valgomos citrinos.. Šiuo laikotarpiu jos baiginėja nokti.. Pakėliau vieną nukritusią nuo žemės, pamatė vietinis, sako – tai skinkite nuo medžio – šitą, šitą, skinkite kiek tik norite..:) Centrinėje aikštėje prie bažnyčios nemažai skirtingų restoranų pusryčiams ir vakarienėms, jie vietinių lankomi, jaukūs, tikri tokie..;) Vakarais ir rytais pilni žmonių ir šurmulio..:)

Šios vietoves kone labiausiai patiko.. tikri, balti miesteliai, Grazalemos kalnynas, sunokę apelsinai, citrinos.. super ..

Grazalema ir kalnai aplink

Iš Algdonales galima eiti į kalnus, tačiau norint ilgesnių, įspūdingesnių maršrutų, šeimininkė mums rekomendavo važiuoti iki Grazalemos miestelio. Puikus pasiūlymas – pats miestelis nuotabus ir dar apsuptas kalnų – nuo jo prasideda daug įvairaus ilgio ir sunkumo pažymėtų pėsčiųjų maršrutų. Pasirinkome vieną iš jų, prasidedantį iš parkingo virš miestelio.

Takas ne ratu, tad tenka nueiti ir grįžti.. Kitame šio maršruto gale, kitas parkingas ir apžvalgos aikštelė (isp. Mirador). bet tai tikrai neprailgsta, vaizdai nuostabūs, keičiasi šviesa, juda debesys.. puikus, gana nesunkus žygis kalnais..

Po žygio užkąsti kviečia daugybė Grazalemos kavinukių/restoranėlių baltose siaurose Grazalemos gatvelėse.. Mums čia lankantis (matyt del ilgojo savaitgalio) buvo labai daug žmonių, tad tik pasivaikščiojome, išgėrėmė karšto šokolado (ant šilumos) ir dūmėm vakarienie į Algodonales, kur ramiau:)

Setenil las Bodegas

Pirmadienio tikslas – prasukti pro garsujį Setenil las Bodegas, skirti dieną Rondai ir vakare pasiekti pajūrį, kur įsikursime trims paskutinėms naktims.

Setenil las Bodegas įdomus tuo, kad senieji pastatai įsikūrę uolose, urvuose.. po uola vingiuojan net kelios gatvės.. Kol nežinojome, kad pataikėmė čia konstitucijos dieną, galvojome – pirmadienis ir laikas iki pietų bus labai geras sprendimas tokiai populiariai vietai aplankyti.. deja pradadeant nuo vietos parkingui ir t.t. atrodė kad čia šią dieną suvažiavo visas regionas.. Tad tik trumpai pasižvalgėme (tikrai gražu, įdomu) ir pabėgome iš šio miesčiuko..:)

Ronda

Nežinau ką parašyti apie Rondą.. Tai tiesiog išskirtinis, įspūdingas, jaukus miestas, kurio, esant Andalūzijoje, manau negalima neaplankyti.. labai labai verta jam paskirti pusdienį, dieną, o gal ir ilgiau pabūti 🙂

Estepona

Ieškojome vietos kur ramiai pailsėti ir sušilti prie jūros prieš grįžtant namo.. Didelės Malagos šurmulio nesinorėjo, tad dairėmės aplinkui.. pakliuvo Estepona, į vakarus nuo Malagos. Nakvynė studijoje, 3 n. “Moroccan Beach studio”. Praktiškai iš lovos matosi jūra ir tekanti saulė. Vos keli žingsniai iki pakrantės, nuo kur, vakaruose stūkso Gibraltaro kalnas, o tolumoje ryškėja Maroko krantai..

Nakvynės vietos privalumai – ramybė, nakvynė praktiškai ankt kranto.. Trūkumai – iki restoranų, parduotuvių reikia važiuoti (7 min., pėsčiomis 45 min.) iki pačios Eteponos. Esteponos uosto terotorijoje gausu įvairiausių restoranų, triukšmingų barų.. Bet labai turistiška ir.. mano akimis.. provincialu.. Kitą kartą, jei apsistoti tokioje vietoje, ieškočiau butuko su normalia virtuvėle, kad būtų galima tieisog prisipirkti produktų, pasigaminti kažką vietoje ir pasinerti į ramybę nevažinėjant..

Malaga

Vieną buvimo prie jūros dieną skyrėme Malagai. Nors jos atžvilgiu, prisipažinsiu buvau skeptiška, bet, kaip paaiškėjo – klydau..:)

Miesto lankymą pradėjome nuo Pablo Picasso muziejaus. Įdomus žmogus buvo ir įdomiai matė pasaulį..:)

O toliau, be jokio konkretaus plano leidomės klaidžioti po centrinę miesto dalį.. Ir, kaip nustebau, kai suvokiau, kad man, miestų nemėgėjai, šitas miestas patinka 😉 toks gyvas, žalias, kalnų ir jūros apsuptyje.. Kalnas ir pilis su nuo jos apžvalgos aikštelių atsiveriančiais vaizdais.. gatvės restoranai, kavinės pilni žmonių – vietinių ir keliaujančių.. super nuotaika, atsmosfera.. 😉 dabar jau tikrai rinkčiausi apsistoti vienai-dviem nakvynėms šiame mieste, kad pasimėgauti vaizdais, jūra, saule ir čia vykstančiu gyvenimu.. 😉

Apibendrinimas

Andaluzija tikrai patiko.. Tik mažą dalelę jos pamatėme, tad matyt dar čia grįšime.. gal kai bus šilčiau, kad būtų galima keliauti į aukštesnius Sierra Nevada kalnus, naujus baltus miestelius.. Ko geriau didžiausias šios kelionės liūdesys buvo tai, kad nepavyko aplankyti įspūdingojo kalnų marštuto Camnito del Ray.. Tuo metu kai keliavome keitėsi šį maršrutą prižiūrinti kompanija, tad jis buvo beveik mėnesį uždarytas.. na, bus dar viena priežastis grįžti 🙂

Bet saulė, šiluma, ilgos dienos, jūra, kalnai, ispanų kalba ir energija, tapas, vynas, .. yra tai ko mums čia Lietuvoje pritrūksta tamsiais žiemos mėnesiais ir dėl ko verta bent trumpam pabėgti..:)