Panemune į Mažąją Lietuvą (2020 m. Rugpjūtis)

Mažoji Lietuva ypatingas Lietuvos kraštas. Tuo įsitikiname kas kart ten nuvykę. Šį kartą išvykome dviem dienoms, keliavome Panemunės keliu, lankėme pilis kol pasiekėme Rambyną ir galiausiai, buvusios Tilžės pasididžiavimą, Karalienės Luizės tiltą. Kelionės išskirtinumas, kad pravažiavus Kauną, visą tolimesnę kelionę lydi platus, ramus Nemunas.

Pirmas trumpas stabtelėjimas Raudondvario rūmų parke už Kauno. Jaunavedžių rojus – kas tik pasifotografuoti tarp gėlių ir karietų atvyksta, o kas ir pobūvį čia organizuojasi:)

Panemunės kelio pradžia – Seredžius. Miestelis, kaip ir kitos Panemunės vietovės, gali pasigirti turtinga istorija (daug įdomaus galima rasti čia). Vienas iš mažiau tikėtinų, bet įdomesnių skaitytų istorijos momentų susijęs su romėniška lietuvių kilmės legenda. Ji pasakoja apie tai, kaip 3 – 4 -a. jūreiviai iš Romos imperijos plaukdami Nemunu aukštyn pasiekė Dubysos žiotis atrado čia buvusią šventyklą ir šioje vietoje įsikūrė. Su šia legenda siejamas ir kunigaikštis Palemonas, kurio vardu pavadintas vienas iš miestelyje stūksančių piliakalnių. Tačiau dauguma šaltinių Seredžiaus istoriją pradeda skaičiuoti nuo maždaug XIII a. kada vyko kovos su kryžiuočiais.

Įvažiuojančius pasitinka spalvingas medžio ir metalo kūrinys papuoštas herbais. O įsukus į gatvelę, akį patraukia išpiešta namuko siena. Pasirodo ši siena aktyvių mokytojų ir jų mokinių darbo vaisius – parašė projektą, gavo finansavimą, sukūrė piešinį ir papuošė namuką, kuris iki tol, kaip rašoma, buvo labai apleistas ir “badė akis”.

Nuo Palemono kalno plačiai atsiveria apylinkės ir Nemunas, kurio ramiai srovenantys vandenys lydės mus visą šią kelionę. Ant šio kalno stovėjo medinė lietuvių Pieštvės pilis. Ši pilis, kartu su kitomis tuo metu pastatytomis medinėmis pilimis, sudarė vientisą gynybinį vienetą suvaidinusį reikšmingą vaidmenį kare su Kryžiuočių ordinu. Šiuo metu nei pilies nei jos likučių nebėra.

Pasižvalgę nuo Palemono kalno vykstame toliau. Tarp lankytinų objektų čia ne daugiau kaip 10 min. automobiliu, kartais ir mažiau. Sekantis sustojimas, visai netoli Seredžiaus esantis Belvederio dvaras.

Nuo 1743 m. Padubysio dvarą (toks buvo šios vietovės pavadinimas) valdė grafai Tiškevičiai, kurie dvarą pardavė Kazimierui Burbai, senos bajoriškos LDK giminės atstovui. Burbų giminės valdymo metu dvaras klestėjo dėl taikytų pažangių ūkininkavimo metodų. Šiuo metu lankomus Belvederio dvaro rūmus, pagal Toskanos vilų pavyzdžius, pastatė Kazimiero sūnus Klemas Burba.

Po Pirmojo pasaulinio karo, išgrobstytas ir likęs be šeimininkų, Belvederio dvaras atiteko valstybei. Tarpukariu dvare įsikūrė žemės ūkio mokykla, pienininkystės mokykla, pastatyta sūrinė, įsteigtas ir pienininkystės technikumas. Vėliau dvaras priklausė Jurbarko savivaldybei, ilgai buvo apleistas, grobstomas ir niokojamas. Vaizdžių dvaro išorės ir vidaus nuotraukų iš šio, apleistojo, laikotarpio galima pamatyti šioje svetainėje (https://pamirsta.lt/belvederio-dvaras/), po nuotraukomis ir aprašymu yra dar nesugriuvusį dvarą mačiusių žmonių komentarų, paskaitykite, labai įdomu.

Dvaras šiuo metu priklauso privatiems asmenims ir gal būt bus restauruojamas. Šiuo metu darbai nevyksta, o tai kas likę iš puikaus buvusio dvaro galima apžiūrėti. Įėjimas mokamas (3 eur suaugusiam). Susimokėjęs gauni žibintuvėlį ir keliauji rodyklėmis nužymėtu maršrutu, kuris prasideda nuo rūsio ir apsuka ratą per pirmą, antrą aukštus.

Sekantis sustojimas Nemuno ir Veliuonos upių santakoje esantis Veliuonos miestelis su čia esančiais dviem piliakalniais.

Žvelgiant į piliakalnius ir nuo jų, norėtųsi sustoti ilgesniam laikui, gal prisėsti prie laužo ir klausytis pasakojimų apie turtingą šių vietovių praeitį. Rašoma, kad vieta mena mūšius su kryžiuočiais, o gal būt ir žymiai senesniais laikais vykusius Lietuvai reikšmingus įvykius. Pagal padavimus pirmoji lietuvių pilis Veliuonoje pastatyta kunigaikščio Vytenio laikais deivės Veliuonos garbei. Atrodo, kad svarbūs dalykai čia vyko įvairiais Lietuvos gyvavimo laikotarpiais – sprendžiant Žemaitijos klausimą su Ordinu, Valdant Radviloms, Carinės Rusijos valdymo laikais ir net užėjus bolševizmui.

Čia du piliakalniai vienas šalia kito. Vakarinis – vadinamas Ramybės kalnu. Legenda tikina, kad Gediminas esąs palaidotas Veliuonoje. Veliuoniečiai jo garbei supylė kapą, todėl antrasis piliakalnis pavadintas Gedimino kapo kalnu.

Lydimi Nemuno važiuojame link Raudonės. Jos pilis išskirtinė – raudonų plytų Renesanso epochos kūrinys. Įėjimą į pilį puošia žmonių portretai su jų gimimo – mirties datomis. O internetas pasakoja gražią čia gyvenusių žmonių Sofijos ir Žozė Karlo, portugalo iš Madeiros, meilės istoriją. Šiuo metu ši pilis tebėra gyva, čia veikia mokykla. Pilį supa gražus parkas.

Pasigrožėję Raudonės pilimi, vykstame link Panemunės pilies, kuri yra Pilies I (arba Vytėnų) gyvenvietėje. Ant aukšto skardžio, šalia Nemuno stūksanti pilis ko gero žinomiausia, labiausiai išreklamuota. Gal būt dėl savo įspūdingos architektūros, gal todėl, kad joje veikia restoranas ir prabangus viešbutis. Šalia jos daugiausiai ir lankytojų. Mums ji pasirodė šiek tiek arogantiška ir nesvetinga.. :(( Atvykę likus 20 min iki uždarymo matyt sukėlėme duris saugančio vyro neigiamas emocijas. Jis leido sau mus nemandagiai išbarti, taip buvo už ką – įėję į pilį, kadangi buvome vieninteliai ir paskutiniai lankytojai, nusibraukėme kaukes nuo nosies.. bet pasakyti, kad kaukės būtinos juk galima įvairiai..?:) Kažko paklausta bilietus pardavinėjant moteris tik mostelėjo ranka link info stendo. O pačioje pilyje žiūrėti pernelyg nėra ką, nedidelė virtuvę vaizduojanti ekspozicija. Daug ant metalinių strypų pritvirtintų objektų, kurie visai įdomūs, bet neesant konteksto sunku juos suprasti/įvertinti. Kadangi pilis priklauso Vilniaus Dailės akademijai, gal čia studentų, dėstytojų meno kūriniai. Praverstų paaiškinimas:)

Daugiausiai vilčių teikia nuorodos “Karceris” ir “Bokštas”. Karceris kaip karceris – aptvertas gilus šulinys, į kur nusikaltėliai, pvz mokesčių nemokėtojai, buvo nuleidžiami virvėmis. O bokštas šiek tiek nuvilia, nes užsikabarojus stačiais laiptais į viršų randi tik uždarą palėpę su mažyčiais langiukais..:) Kitko ir nereikėjo tikėtis, juk iš lauko matosi, kad viršuje bokštas uždaras, bet žmogus toks netobulas tvarinys ir visada tikisi daugiau..:)) Apsilankę pilyje, prisėdame restorano terasoje kavos. Tai dar prideda lašelių prie nusivylimo – kavos laukiame laaabai ilgai, o galimybės sumokėti jau ir nebesulaukiame, pasiskaičiuojam kiek skolingi ir palikę pinigus ant stalo išvykstame tolyn..

Toliau kelyje – Vilkyškės.

Nakvynei pasirinkome Senojo Rambyno svečių namus Lumpėnų kaime. Tai išskirtinė vieta, puikiai atspindinti šių vietovių – Mažosios Lietuvos – dvasią ir XIX a. pabaigos laikmetį su šiuolaikiniais patogumais:) Svečių namai įsikūrę buvusioje vokiškoje mokykloje, kurioje mokydavosi ir vokiečių, ir lietuvių vaikai. Namų sienas puošia tų laikų nuotraukos su mokytoju, vaikais. Namuose, kambariuose autentiški to laikmečio baldai, medinės lovos. Tačiau yra visi būtini patogumai, komfortiškas vonios kambarys. Šalia veikiančiame restorane skaniai pavakarieniavome ir papusryčiavome po senais medžiais įrengtoje terasoje. Šeimininkai labai malonūs. Noriai pasakojo vietos istoriją ir patarė ką aplink pamatyti. Būtinai norėčiau čia dar kartą sugrįžti:)

Papusryčiavę ir pasimėgavę skania kava, tęsiame kelionę. Pirma šios dienos stotelė – Rambyno kalnas. Tikėjomės smagaus prasiėjimo su lipimu į aukštą kalną. Deja, automobiliu atvykti į aikštelę visai šalia kalno viršūnės. Lipti būtų galima tik žemyn, link Nemuno. Bet mums lankantis mediniai uždaryti, matyt nebesaugūs 🙁 Na bet vaizdas nuo kalno tikrai puikus:)