Sarema (est. Saaremaa) ir pusdienis Taline (2020, birželis, po Joninių)

Kai net Lietuvoje naktys tokios šviesios, labiau į šiaurę turi būti dar įspūdingiau. Tad, po trumpiausios Joninių nakties, besidžiaugdami vėl atsivėrusiomis galimybėmis keliauti, dumiam į šiaurę, į estiškąją Sarema salą. Kaip pagrindinį orientyrą keliavimui po Sarema naudojome Karolio Žukausko kelionės aprašymą su žemėlapiu ir komentarais. Kai ką praleidome, kai ką patys atradome.

Planuose penkios dienos, keturios nakvynės – trys skirtingose Sarema vietose, o paskutinė Taline. Pirma diena nuvykimui, paskutinė grįžimui su sustojimais pakeliui. Nakvynes Sarema rezervavome per booking, Taline – per Airbnb.

Apibendrinant

Tikrai gera, daug įspūdžių per trumpą laiką atnešusi kelionė. Sarema visada buvo planuose, bet nukonkuruodavo kitos kryptys. Šį kartą, Baltijos šalys atrodė saugiausia kryptis ir pasirinkimas pasiteisino;)

Trukmė. Trys nakvynes, dvi – trys dienos saloje, manau optimalu. Pakanka laiko neskubant apžiūrėti pagrindines vietas, pajusti salos nuotaiką, pasigrožėti gamta. Norint tiesiog poilsio ir ramybes, žinoma galima likti ir ilgiau. Bet, keliaujantieji puikiai žino – dešimta nuostabi pakrantė ar dešimtas švyturys, jau nebedaro tokio įspūdžio kaip keli pirmieji, tad visada gerai laiku sustoti:) Talinui mums liko vienas sekmadienio vakaras ir vienas rytas, kada niekas jau/dar nedirbo. Spėjome apsižvalgyti, bet nieko nepalankėm. Tad pridėčiau Talinui dar vieną visą dieną, kad būtų laiko užsukti į pilies sienose įrengtas ekspozicijas, bažnyčias, labiau pajusti post industrinio rajonėlio Telliskivi Loomelinnak dvasią ir kt.

Veikla. Manau Sarema labiausiai patiks gamtos grožio ir šiaurietiškos ramybės ieškantiems. Ko jau ko, bet ramybės čia tikrai sočiai;) Nei ypatingų pramogų, nei įrengtų pležų, nei ypatingų vietų kulinariniams keliautojams sala nesiūlo. Kita vertus, su mumis keliavo du miesto pramogoms pirmenybę teikiantys studentai. Kai kur truputį raukė nosis, kad “pensininkų rojus”, bet galiausiai apibendrino, kad kelionė patiko:))

Nakvynės. Geras sprendimas buvo neapsistoti vienoje vietoje, bet keliauti ir nakvoti vis kitur. Nors sala nėra baisiai didelė, keliai daugiausiai asfaltuoti, vis tiek kilometrų susidaro. Be to, kai kur gražiomis pakrantėmis ir link objektų tenka pavažiuoti dulkančiais žvyrkeliais. Tad grįžinėjimas į tą pačią vietą nakvynei butų varginęs. Nakvynėms išbandėme skirtingus variantus – tradicinį viešbučio kambariuką Kuresarėje, namelį kempinge salos pietuose ir kambarį sodybos namuke šiaurėje. Visi savotiškai žavūs;) sodyboje buvo jaukiausia, bet vakare tikrai labai labai daug uodų.

Kainos Sareme kurortinės, tiek nakvynė, tiek maistas kavinėse šiek tiek užbranginti. Net už kuklius namelius kempinge mokėjome daugiau nei už stilingą butą Taline. Kava apie 2,5 eur. Įėjimai į mokamus objektus  suaugusiam 4-5 eur. Nakvynėms rinkomės vietas kur būtų bent mini virtuvėlė ir/ar šaldytuvas. Tad pusryčius ir vakarienę dažnai pasigamindavome nakvynės vietoje. Parduotuvėlių pakeliui yra, tad ne problema kažką nusipirkti sumuštiniams, ar vakaro griliui. Mūsų kelionės sąmata (4 žmonės, įskaitant Taliną) apie 730 eur: 87 kuras, 45 keltas, 308 nakvynės, 20 lankytini objektai, 60 maistas parduotuvėse, 210 maistas kavinėse.

Na, o toliau, detaliau – kas kaip kur aplankyta, kas patiko ir pan:)

Pirma diena, kelionė.

Pirmas stabtelėjimas pajūryje. Jau pravažiavus Rygą dairomės vietos užkąsti, išsimaudyti, kojas pramankštinti. Google akį patraukia ženklas “Veczemju klintis”. 5 km iš kelio žvyrkeliuku ir mes jau jaukiame kempinge. Parkingas 3 eur/dienai, opcijos valandai ar lankstumo nėra. Tačiau, negi grįši 5 km atgal kai matosi, kad vieta puiki:) Kempingas atrodo jaukus ir apsistojimui su nakvyne. Pilna staliukų miške su vaizdu į Rygos įlanką, gražios uolos akmenuotame paplūdimyje. Maudytis yra kur.

Sekantis sustojimas jau Virtsu uoste, iš kurio keltas per maždaug pusvalandį perkelia į Muhu salą. Kaina automobiliui ir 4 suaugusiems apie 20 eur perkant internetu (čia) ir apie 24 perkant kasoje. Nusipirkus bilietą internetu, patogu nes nereikia laukti, privažiavus nuskaitomas numeris ir važiuoji tiesiai prie kelto. Jei eilių nėra, jokio skirtumo, bet grįžtant atgal sekmadienį buvo eilė, tai teko šiek tiek pastresuoti – ar bus vietų, o atvykus luktelėti nes elektroninio bilieto neturėjome. Kai susiruošiau baigiantis kelionei,  sekmadienį pirkti internetu, sistema rodė, kad vietų yra tik paskutiniame, vėlaus vakaro kelte, galvojome – ups..:) Bet realiai, atvykę tilpome į antrąjį. Elektroninis bilietas suteikia prioritetą jei atvyksti konkrečiu, jame nurodytu laiku. Bet galioja dvi paras, tad jei pavėluoji, nieko tokio, tiesiog stoji į bendrą eilę. Tad jei vykstama populiariu metu, pvz prieš ilgą savaitgalį, kokią šventę ar pan. geriau paplanuoti laiką ir turėti bilietus. Šiaip keltai modernūs, dideli, yra tualetai, kavinukės, erdvūs deniai pasižvalgyti.

Iš Muhu į Sarema patenkama pylimu. Kad jau vakarėja ir kelione buvo netrumpa, daug nesidairant važiuojame tiesiai į Kuresare, pagrindinį didžiausią salos miestą. Iki jos dar apie 70 km salos giluma vingiuojančiu keliu. Tiesa sakant dairytis nelabai ir yra į ką;) Šioje salos dalyje, nors jau ryškėja šiaurietiškumas, peizažas kažkuo nėra labai skirtingas nuo mūsiškio ar to kurį stebėjome visos kelionės metu.

Kuresare jaukus nedidelis miestukas. Pagrindinės vietos centrinė gatvė, pilis ir paplūdimys. Centrinėje gatvėje ir aplink nemažai restoranėlių, kurie siūlo daug žuvies patiekalų. Pilis apsupta parko, pro jį praėję, pasivaikščiojam po pilies teritoriją, užkopiam ant baisingai storos gynybinės sienos, nuo kur atsiveria vaizdai ir patenkame į paplūdimį. smagu, kad įėjimas į pilį atviras ir vėlai vėlai vakare, t.y. nėra uždaromas “po darbo valandų”, kaip teko sutikti keliaujant po kai kurias Latvijos vietas. Paplūdimys visai ne jūrinis, labiau primena ežero pakrantę:) Tikintis pamatyti jūrą ir bangas, gali tekti šiek tiek nusivilti:) Tačiau, vis tik gražu – ir vaizdas, ir garsas mums nekasdienis. Žolių salos vandenyje ir begalės klykaujančių paukščių formuoja kiek siurrealistinę aplinką ir kuria pasaulio krašto jausmą..:)

Na ir dar šį jausmą sustiprina tai, kad beveik vidurnaktis, o šviesu lyg vakarėjant;) Ta šviesa naktį lydės mus visą kelionę. Manau tai yra keliavimo laiko (birželio) privalumas – niekada nesibaigianti diena leidžia neskubėti, tiesiog žinai, kad kaip benusivėlintum, tamsa neužklups:)

Vaikštinėjančius palydi jaunas mėnulis, tai šypsodamasis tarp laivo stiebų, tai žiūrėdamas pro bažnyčios bokštą .:) jauku, atostogiška, norisi svajoti..:)

Pirmai nakvynei apsistojame Arensburgi svečių namuose (39 eur dvivietis kambarys). Tokiu pat pavadinimu šalia yra viešbutis su restoranu, spa. Viešbučio malonumų neišbandėme, nors į SPA buvo galima eiti be papildomo mokesčio, bet įdomiau pasirodė pasidairyti po miestą. Svečių namų kambariai paprasti, tvarkingi. Jaukus kiemas su vieta pavalgyti, koridoriuje keliems kambariams bendras šaldytuvas, virdulys, puodeliai kavai. Tiesa wi-fi nėra 🙁 (arba gal ir yra, bet turi kažkokią kortelę gauti ar pan.). Labai patogi vieta, centrinėje gatvėje, visai šalia parko.

Antra diena. Švyturiai ir kiti grožiai.

Ryte paliekame miestą ir, rytine salos pakrante, leidžiamės į pietus. Stojame prie švyturių ar tiesiog pakrantėse, kurios čia šiaurietiškos, akmenuotos. Praleidžiame išlikusius karinius objektus, nė vieno iš mūsų jie ypatingai nedomina.

Abipus kelio akmenuotos pievos, kadagynai. Kadagių labai labai daug, kai esi šalia, svaiginančiai kvepia. Gal kvapą stiprina dar ir toks neįprastas karštis. Visas čia praleistas dienas temperatūra dieną svyravo tarp 26-30 laipsnių.. Dažnai buvo sunku patikėti kad esame ne kur nors pietų Europoje. Gal tik tie kadagiai, o ne alyvmedžių giraitės tarp akmenų, neleido pamiršti kur atvykome;).

Pirmas Anseküla švyturys, mums pasirodo niekuo neypatingas, nebent įdomus, kad keturkampis. Stabtelėjame nes visai šalia kelio (ne pakrantėje), na ir nes jis pirmas kelyje:)

Toliau, pačiame iškyšulio gale Sörve švyturys. Jis gražus, be to į jį galima legaliai, tiesa mokamai, užlipti (suaugusiems 5, studentams 4 eur). Lifto nėra, švyturys aukštas, bet iki jo nukeliauti ir įlipti tikrai verta, nuo viršaus atsiveria puiki panorama į jūrą ir apylinkes. Viršuje saugu net ir bijantiems aukščio – nors galima išeiti į lauką, atitvaras labai aukšas, jokio pavojaus nei fizinio, nei psichologinio. Šalia pora kavinukių (neužsukome).

Sekantis sustojimas akmenuotoje pakrantėje šalia Oressaare.

Čia viena iš labiausiai patikusių salos vietų, tiek pati pakrantė, tiek malūnas – restoranėlis labai sužavėjo;)

Čia super jauki vieta. Mažas restoranėlis-keramikos “galerija” šalia malūno. Maloni šeimininkė eksponuoja ir parduoda savo gamybos keramiką. Galima suvalgyti sumuštinį, sočios sriubos ar gal kokį kitą naminį patiekalą. Kai mes lankėmės buvo barščiai. Taip pat atsigerti kavos, arbatos, suvalgyti pyrago. Ohessaare Tuulik & Kohvik, https://goo.gl/maps/dNWpt1yuKV2vMRu78.

Visa aplinka labai paprasta, tiesiog lauke sustatyti įvairūs, savo istorijas turintys baldai – foteliai, sofytės, staliukai. Gal kažkieno išmesti, sovietinius ar dar senesnius laikus menantys. Bet primenantys šiuolaikinį daniškąjį Hygge stilių ir darantys šią vietą išskirtine. Tokiu stiliumi įrengtas ir mažo restoranėlio vidus. Tad, nors mums lankantis oras puikus ir malonu prisėsti lauke (tiesa ieškome pavėsio), vėsesniu oru čia taip pat turi būti gerai, jauku viduje.

Malūne įrengtas vienas kambarys, kuriame galima užsisakyti nakvynę. Nuo smalsuolių ten nakvojančius saugo “private” ženklai. https://www.saaremaatuulik.ee/

Užkandę ir pasimėgavę aplinka, vykstame tolyn. Stabtelėjame prie evangelikų liuteronų Jamaja bažnyčios. Užeiname į vidų. Mane visada žavi liuteroniškųjų maldos namų minimalizmas. Tiesa šios bažnyčios vidus dvelkia ir rūstybe. Vaizduotė nupiešia iš sakyklos į parapijiečius rūsčiu balsu besikreipiantį kunigą ir per kūną nubėga šiurpuliukai..

 

Toliau važiojame vakarine iškyšulio ir toliau jau salos pakrante. Vaizdai, kaip ir minima Karolio Žukausko aprašyme tikrai žavi, kelias vaizdingas, karvių vandenyje irgi matosi  – ir mums įprastų, ir gauruotų:) Tik ilgos žvyrkelių atkarpos automobilį nukloja storu smėlio-dulkių sluoksniu. Bet, važiuočiau ir vėl, tikrai nuošalu ir gražu:)

Sekantis šios dienos tikslas-iššūkis – Kiipsaare švyturys Harilaid iškyšulyje. https://goo.gl/maps/eyZ3e6dZSvvPmHCx8). Na kad tai iššūkis paaiškėja tik vėliau:) Iki jo privažiuoti negalima. Tik pėsčiomis arba dviračiu, nuo parkingo iki švyturio 4,5 km (į vieną pusę). Šiaip kelias geras, išskyrus apie puskilometrį ėjimo smėliu. Sunkumas iš dalies dėl nemažo atstumo, bet daugiausiai dėl karščio, nors keliukas veda per pajūrio miškelį, nuo jo pavėsio beveik nėra. Stebime kaip atrodo grįžtantieji, su kuriais prasilenkiam ir galvojame – ar mes taip pat atrodysime grįžtant:) Viena moteris, pamačiusi vieną vandens gertuvę rankose, pasitikslina ar turime daugiau:) Tikrai, šiame kelyje verta turėti daugiau vandens, o šaltu oru gal arbatos. Pats ėjimas link švyturio yra malonus. Kvepia pušys ir kadagiai, pajūriškos kopos pasipuošę šilagėlių pūkais. Galima tik įsivaizduoti koks turi būti vaizdas kai tiek šilagėlių žydi, labai norėčiau tai pamatyti!!

Švyturys išskirtinis nes yra vandenyje, gal už 100 m nuo kranto. Be to, jis pasviręs. Mums atėjus keli jaunuoliai buvo švyturio viršuje. Tai leido suprasti, kad pasiekti viršų misija įmanoma:) Mūsų jaunuolius tokia mintis įkvėpė. Pirmas iššūkis – dumbliais “pasipuošęs” vanduo. Reik susikaupti, kad išdrįsti į jį lįsti. Ties švyturiu vandens maždaug iki juosmens. Antras iššūkis – iš vandens užsiropšti į švyturį. Laimei, tai pareikalavo daugiau fizinių jėgų ir pavyko tik vienam. Tad dukra liko laukti ir nerimauti apačioje, o jos draugas ropštėsi viršun. Nežinau kokia ten laiptų būklė. Bet užlipti ir nulipti jam pavyko sėkmingai ir gan greitai. Nulipus paaiškėjo du dalykai – iššūkis buvo tiek fizinis, tiek psichologinis, t.y. lipti laiptais be sujungimų pasirodė tikrai sunku ir baisu. Kita vertus, apibendrinant kelionę, jam tai buvo įsimintiniausia vieta/patirtis. Taigi, gerai, kad viskas sėkmingai:)

Beje šioje vietoje, pajūryje einant nuo parkingo lik švyturio, kairėje, yra vienas iš nedaugelio salos smėlėtų paplūdimių. Grįžtant užsukame čia. Vyro komentaras “jei būčiau žinojęs koks čia geras pležas, būčiau sau gulėjęs čia, o jūs – eikite”:)) Taigi, galima rinktis – eiti ar tiesiog maloniai gulėti ir maudytis:)

Antrai nakvynei renkamės kempingą ant jūros kranto Kuuli Puhkemajad (42 eur vienas dvivietis namukas). Tvarkinga vieta pušyne, maži tvarkingi namukai (bungalows) su patogiomis lovomis. Visi būtini patogumai – patalynė, rankšluosčiai, dušas, virtuvė su karštu vandeniu, indais, šaldytuvu. Tualetas lauke, bet tvarkingas. Tiesa maudytis jūroje lyg ir nėra kur. Nors ženklas link maudyklos yra, nelabai aišku kur tai.. šeimininko, kuris pasitiko nepasiklausėme, o patiems ieškoti pritrūko motyvacijos, vakaras jau buvo po gan intensyvios dienos:) Čia, kaip ir daug kur saloje, pakrantės akmenuotos, o akmenys slidūs, ir, bent jau birželio gale kai lankomės, baisingai užneštos dumbliais. Prie namukų stalai ir suolai, kelios įrengtos laužavietės. Nors miške tamsiau, vėl stebina vidurnaktį šviesus dangus 🙂

Trečia diena. Uolėtos pakrantės, pilies liekanos, ąžuolas stadione ir vakaras šimtametėje sodyboje.

Šios dienos pradžios planas – uolėtos pakrantės. Pirma, visai šalia kempingo esanti 6 m aukščio Ninase uola (Ninase pank). Kadangi tik kelios minutės iki kempingo užsukome, gražu, bet jei ne pakeliui nežinau ar verta nes šį 6 m, o Panga 20 m aukščio:) Ninase pank

Toliau, visai netoliese, didžioji įžymioji, apie 20 m aukščio ir ilga – Panga uolėta pakrantė (Panga pank). Įrengta didelė automobilių stovėjimo aikštelė, sutvarkyta aplinka, kavinukė, ledai. Atvykus akį patraukia apžvalgos bokštas, kuris deja mums lankantis uždarytas.

Pasivaikščioję uolėtomis pakrantėmis išalkstame. Papietauti sustojame pakelės restoranėlyje Ranna-Villa Oünetoli Panga uolos. Nieko ypatingo, bet pietums puikiai tinkanti vieta. Ji beje siūlo ir nakvynę. Kavos išgerti pavažiuojame šiek tiek toliau iki restoranėlio-galerijos Mustjala Kasitoosahver. Bent jau mums lankantis maisto šeimininkė negalėjo pasiūlyti, bet pyragai ir kava buvo puikūs, aplinka taip pat:)

 

Apžiūrėję Laidunina švyturį, navigacijos prašome vesti link kelto. Persikėlę važiuojam į Taliną. Iki pasirinktos nakvynes vietos, Airbnb buto šalia senamiesčio, nuo kelto kiek mažiau nei 2 val kelio.

Talinas

Taliną tik pačiupinėjome. Nespėjome su juo geriau susipažinti. Vakare pasivaikštome po nedidelį jaukų senamiestį. Akį labiausiai traukia tai, kas mums neįprasta –  tvirtos, visą senamiestį supančios miesto sienos su bokštais. Daug senovę menančių elementų, įdomių kiemelių, kavinių interjerų.

Čia turbūt vienas iš Talino senamiesčio simbolių Katarina skersgatvis.

Sekantį rytą, prieš kelionę namo, dar užsukame, kavos išgerti į post-industrinį, labai mielą, kūrybiškumu alsuojantį Telliskivi Loomelinnak rajonėlį. Kavos žinoma gauname, bet iš ryto daug kas čia uždaryta. Na, bus ko atvykti į Taliną dar sykį:)

Penkta diena. Kelionė namo.

Navigacija rodo, kad nuo “durų iki durų” 7 val. kelio. Be abejo, pakeliui norisi poilsio. Dairantis kur sustoti pailsėti, išsimaudyti, tiesiog bevažiuojant pasimatė tinkama vieta. Latvijoje, netoli nuo Estijos sienos, prie pat kelio ilgas smėlėtas paplūdimys, jūros, ne įlankos, vaizdas;) Parkingas: Vitrupe, Salacgrīvas lauku teritorija, https://goo.gl/maps/XhsqgdS6a1Gy58qa9. Išsimaudę, maždaug už 10 km sustojome pietums. Krogs “Sidrabiņi” Sidrabiņi, Liepupe parish, LV-4023, Latvia +371 29 225 554 https://goo.gl/maps/nfmvwAJfU9WX3mYr9. Gera vieta, meniu platus, kokybiškas, tradicinis maistas.

Ir viskas, nuo čia tik namo;)