Phu Quoc saloje

Modernus greitaeigis keltas per maždaug 2,5 val. Iš Rach Gia uosto atgabeno į Phu Quoc.

Kondicionuojamas, su verslo klasės sėdynėmis, dideliu greičiu skriejantis keltas buvo ryškus kontrastas kelionei autobusu iš Can Tho iki Rach Gia. Autobusas kaip autobusas, ir pas mus tokių neypatingai komfortiškų daug. Bet kelionė truko 3,5 val. Per jas atvažiavome 112 km ir pakelėse nesimatė ne gabaliuko pliko, neužstatyto lauko. Visur namai, valgymo zonos, parduotuvės, dirbtuvės ir kt. Yra ženklai – ribos kur miestas prasideda kur baigiasi, bet vaizdas pasikeičia nebent tik tiek, kad užmiestyje namai žemesni, paprastesni.. gal dar prekių asortimentas kiek kitoks.. bet jokio tarpo, sunku patikėti kol nepamatai:)

Kelias siauras, dviejų juostų. O juo važiuoja ir eina visi – automobiliai, autobusai, sunkvežimiai, motoroleriai paprasti ir įvairūs krovininiai jų variantai, dviračiai, karučiai, pėstieji (jie retenybė), šunys, vištos..

Apsilankymą Phu Quoc planavome ieškodami kuo mažiau turistais užpildytų vietų ir taip, kad pabūtume ir pietuose, ir šiaurėje. Taigi dvi nakvynės visai pietuose, (prie pat uosto į mažąsias salas) ir dvi šiaurės rytiniame kampe.

Pietus galima padalinti į dvi absoliučiai skirtingas dalis – turistinė (iš čia kyla cable car ir išvyksta laivai į mažąsias salas) ir vietinių gyvenamoji.

Apsistojome An Thoi vietovėje, mažam šeimos viešbutyje visai netoli uosto. Viešbutukas, tiksliau kambarys pradžioje pasirodė nejaukus, toks ir buvo, kažkas tarp bendrabučio kambario ir ligonines palatos;) bet iš esmės viskas ko reikia jame buvo – karštas vanduo, pakenčiama lova, kondicionierius, vakarietiški pusryčiai (sumuštinis ir kava). Čia, Vietname atradome naują sumuštinių rūšį – balta duona (forminė arba bagetė) sluoksniuojama arba valgant įdaroma daržovėmis ir įvairiais būdais keptu kiaušiniu (plaktu, tiesiog keptu, omletu). Visai nieko idėja;)

Keliaujam pasidairyti po miestelį;)

Miestas visai neturistinis, klaidžiodami jo gatvėmis dvi dienas stebėjome vietos gyvenimą ir sutikome vos kelis vakariečius.

Kad turistai čia retas svečias ypač ryškiai juntasi iš vaikų reakcijos. Jie sveikinasi, kalbina, labai nori bendrauti.

Bet yra ir visai jaukių, stilingai įrengtų kavinukių;)

Vienas iš atvykimo į šią salos dalį tikslų – išplaukti į mažąsias pietines salas. Taip pat iš šios vietos galima keltis keltuvu (cable car) į didziaisią iš tų salų – Ananasų salą. Renkamės plaukimą. Ieškome būdo plaukti su mažesne grupe. Nes pradžioje paklausus viešbutyje siūlo tiesiog tipinį turą su keliasdešimt bendrakeleivių pagal tipinį maršrutą, su maitinimu. Ilgiau paklausinėjus, paaiškėja, kad yra variantas plaukti mažesnėje grupėje, greitaeigiu laivu, be maisto;) Ok, tinka;) sutariame ir ryte, viešbutuko šeimininkas mus palydi iki uosto ir perduoda katerio kapitonui “į rankas”. Keistas jausmas kai nelabai suprati kas vyksta – kur ir su kiek žmonių plauksi, kiek laiko viskas truks ir t.t. Aišku tik kaina – apie 20 eur/žm.

Su dar dviem ispanų šeimomis sėdame į laivą ir maždaug 50 km/val greičiu pasileidžiame link salų. Vien jau tas lėkimas per bangas patvirtina, kad pasirinkome teisingai:)

Aplankome tris salas – maudomės, snorkeliname, vienoje pietaujame. Minios išvengti žinoma nepavyksta – nors mūsų laivas ir mažas, jis stoja šalia būrio kitų mažų. O čia tokių daug;) Bendrai išvyka gera – pasigrožime salomis, po vandeniu matosi koralų ir žuvų. Tiesa povandeninis pasaulis čia skurdokas, matyt per daug žmonių nuolat čia lankosi…

Po dviejų nakvynių pietuose, keliaujame į šiaurės rytinį salos kampą. Kai tik įmanoma stengiamės naudotis viešuoju transportu. Taip ir pigiau, ir įdomiau. Žinoma mažiau patogu, bet, keliaujant su kuprinėmis, tikrai nėra sudėtinga. Iš An Thoi miestelio į salos centre esantį Duong Don miestą kas pusvalandį važiuoja tvarkingi kondicionuojami autobusai. Kaina dviems autobusu 2,5 eur, taksi butų apie 12,5 eur. Pravažiuojant pasižvalgome ir po miestą – didelis, pilnas triukšmo ir didelių viešbučių kompleksų.

Mieste nesustojame ilgam, išlipę iš autobuso, gaudome Grab (azijietiškas Uber) ir vykstame į savo Cappela resort šiaurėje. Čia papuolame į rojaus kampelį;)

Žmonių beveik nėra, tik tiek kiek telpa šiame nedideliame resorte, bet ir jis tik dalinai užpildytas. Kaiminystėje tik kelios vietinių sodybos. O prieš akis jūra ir Kambodžos krantai:)

Ryte vanduo pakilo, o vėjas į krantą gena bangas.

Po pusryčių čiumpame motorolerį ir dumiam žvalgytis po apylinkes. Pradžioje nedidelė salytė visai netoliese, pavadinimu Hon Mot. Čia vaizdai užburiantys grožiu, arba užkrečiantys liūdesiu – žiūrint kur žiūrėsi ir kuriuo kampu kamerą pakreipsi. Gamta pasakiškai graži. Tačiau pakrantės nuklotos maišeliais.. takai šiukšlėmis..

Aplankome pipirų plantaciją Secret farm, kur šeimininkas ne tik papasakoja kaip auginami pipirai, bet ir pavedžioja po sodą brandinantį anakardžių riešutus, pavaišina šviežutėliu, paties ką tik nuo medžio nuskintu kokosu, paruošia kvapnios stiprios kavos, pasakoja kai jie čia gyvena, kaip ūkinikauja, kuo užsiima jo šeima… Jis taip sužavi draugiškumu, kad sutariame čia grįžti vakarienės. Užsisakome gril viščiuką ir “sweet-sour soup”, visko ne po daug:) Taip pat sutariame, kad atėję pirksime čia užaugintų pipirų.

Pakeliui užmatome krokodilų fermą – labai liūdnas vaizdas. brr.. gaila gyvūnų, foto nesinorėjo daryti..

Ir dumiame tolyn, link Starfish Beach, kur baltas smėlis, o dugnas nuklotas jūros žvaigždėmis. Tiesa reikia tolokai paėjėti pakrante norint rasti ramią vietą. Deja šis pležas populiarus.. kol kas viešbučių čia nėra, bet pilna aikštelė automobilių, autobusų..

Galiausiai, palikę populiarius turistinius restoranus už nugaros, papietaujame žvejų kaime, ant vandens.

Po dviejų nakvynių ir beveik trijų dienų ramiame ir nuostabaus grožio Phu Quoc šiaurės rytiniame kampe, vykstame į oro uostą, skrisime tiesiai į Hanoi. Skrydis turėtų trukti tik pora valandų:) Hanoi praleisime vakarą ir visą sekančią dieną, paskutinę mūsų dieną Vietname.