Kaime Mekongo deltos širdyje (pasitinkant 2020-uosius)

Kas myli kaimą, jį randa visur;) mes jį radome Mekongo deltoje, apie 20 km nuo Can Tho miesto. Per pora valandų lėktuvu persikėlėme iš Hoi An (skrydis iš Dan Nang) į Can Tho, maždaug 1000 km piečiau. Ir štai jau lepinamės 33 laipsniu šiluma vandeninio kokoso lapais dengtų namelių terasoje Mekong Daniel Resort’e🙂 čia pasitiksime ir Naujuosius:)

Teritoriją budriai saugo žąsų pulkelis;)

Po nuostabių pietų (buvom taip išalkę ir buvo taip skanu, kad pietus į foto nebepapuolė), šių namų šeimininkė mums į terasą atnešė kavos, vaisių (mangu, ananasų) ir .. mažą dubenėlį druskos su čili. Paklausus kam tai, ji paaiškino, kad ananaso skiltelę siūlo bakstelėti į mišinį ir ragauti. Paragavom, super – saldumas, sūrumas ir aštrumas:)

Išėjom pasivaikščioti po apylinkes 🙂

O žmonės čia nuolat šypsosi ir mes kartu su jais;) Prie kelio rūšiuojami laimai (žaliosios citrinos).

Šis resort’as (gal kurortas lietuviškai:) yra šeimos verslas:) vyras Daniel – rumunas, dirbęs ir keliavęs įvairiose pasaulio šalyse, galiausiai įsikūręs Vietname. Žmona Duyen, vietnamietė. Jie tarpusavyje kalbasi angliškai, todėl ir mums su jais paprasta bendrauti:) jiems padeda Duyen sesuo ir kaimynė močiutė, kurios darbuojasi virtuvėje ir gamina nuostabius patiekalus svečiams;) Viso čia septyni nameliai (bungalows), šeimininkų namas ir restoranėlis lauko terasoje. Daniel pasakojo, kad temperatūra čia visą laiką tokia pati dieną 30-33, o naktį, būtent čia, kaime, atvėsta iki 20-23. Net užklotą storesnį mums davė. Kai nusistebėjau, sako – pamatysit, prireiks:) vasarą dažniau lyja, kartais kyla stiprus vėjas, todėl nameliai ir stogas turi būti suręsti tvirtai. Įkurti šiuos namus nebuvo lengva, visas statybines medžiagas reikėjo iš toli atsigabenti. Mediena atkeliavo iš Dalat’o, iš kalnų… o dar svarbus transporto momentas. Viskas apsupta vandens kanalų, privažiavimai labai siauri, joks didesnis automobilis privažiuoti negali, taigi krovinius reikia transportuoti vandeniu;)

Naujų metų rytą kėlėmės 5 val. Tuo metu kai Lietuva pyškėjo nuo fejerverkų, mes jau keliavome link namų šeimininkams priklausančio laivo, kuriuo leidomės į pažintinį vandens turą. Turo planas: plaukiojantis turgus, vietinis turgus, ryžių makaronų gamybos cechas, kakavos plantacija:)

Plaukiojantis turgus

Plaukiojančiame turguje prekyba vyksta iš laivo į laivą. Dideli, didmenininkų laivai kasdieną plaukia pas ūkininkus surenka jų derlių ir atveža čia. Šiame turguje pagrindinė prekyba prasideda naktį – prekybos centrų, restoranų, mažesnių turgelių ir kt. žmonės mažesniais laiveliais atplaukia prie didelių laivų ir perkasi įvairius produktus, daugiausia daržoves ir vaisius, gal ir kitką:) kuo anksčiau atvyksi, tuo didesnį pasirinkimą turėsi.

Makaronų cechas

tiksliau kaimo turizmo atrakcija arba tikrojo senovinio gamybos būdo demonstracija;)

Sekanti stotelė – vietinis turgus mieste, prie upės.

Galva sukosi nuo daržovių, vaisių, o ypač žolių įvairovės!

Yra ir kitko – mėsos, žuvies, tofu, saldumynų ir t.t.

Kakavos plantacija

Kakavos plantacijos ir šokolado cechiuko pradžia 1970’aisiais, kai, šiuo metu septyniasdešimtmetis, šios plantacijos įkūrėjas (prisistatė kaip Mr. Bean), pasodino čia pirmąją Vietname kakavos pupelę.

Iš turo grįžtame vidudienį. Karštis kepina kaip reikiant. Tad gera kurį laiką tiesiog nieko neveikti besimėgaujant šaltu arbūzu ir kava su ledukais;)

Ši vieta pavojingai įtraukianti;) atrodo norėtum čia likti ir mėgautis šiluma, vaisiais ir super maistu;) gerai kai yra planų, kurie neleidžia šiai traukai pasiduoti;) ryt ryte į autobusą, vežantį link uosto esančio Rach Gia mieste. Uoste į keltą, kuriuo per 2-3 val pasieksime Phu Quoc salą:)