Voyage’as į Korsiką: dviese kemperiu ir 🐕 (2025 rugsėjis/spalis)

Nauja šeimos narė Niki pakoregavo keliavimo būdo pasirinkimus – išvykti ilgesnėms atostogoms norėjosi, bet palikti draugės – ne 🙂 Viena iš išeičių – išbandyti kelionę kemperiu, tiksliau kempervan’u, kur ir mes ir ji jaustųsi patogiai;) taigi rugsėjo 23 popietę susikrovę būtiniausius daiktus į naujus laikinus namus vardu Giottivan 60B iš AJ kemperiai, išjudėjome link šios kelionės tikslo – Korsikos, per Lenkiją, Čekiją, Austriją, Italiją..

Kodėl Korsika? Nes intuicija sakė, kad tai mūsų skonio sala.. ir ji neapgavo 🙂

Korsika ketvirta pagal dydį sala Viduržemio jūroje, priklausanti Prancūzijai. Plotu ji apie 8 kartus mažesnės už Lietuvą, gyventojų tik apie 350 000. Per visą savo istoriją ji nepriklausoma buvo tik vieną kartą XVIII a. pabaigoje, apie 15 m. Prieš tai apie 500 metų priklausė Genujos respublikai, po tuo juos užvaldė prancūzai. Šiuo metu nemažai ženklų dalyje užrašyti prancūzų ir korsikiečių kalbomis. Rašoma, kad korsikietiškai šiuo metu gali susikalbėti 20-30 proc. gyventojų. Neretai teko pastebėti prancūziškus pavadinimus užpurkštus dažais, kas byloja apie iki šiol gajų nepriklausomybės siekį.

Pravažiavę apie 5 val., pirmai nakvynei sustojome Lomža miesto pakraštyje, pievelėje šalia upės 😉 vietą, kaip ir visas kitas nakvynės vietas šioje kelionėje, radome programėlės park4nigt pagalba. Atvykome tamsoje, vakaras rudeniškai šaltas, tad greit įsitaisėme miegoti, viduje šilta ir gana patogu 🙂

Palyginus anksti atsigulę, anksti ir pabudome, ypač Niki..:) Rytas pasitiko labai gražus, pasivaikščiojom paupiu ir jau 6:30 ryto leidomės tolyn į kelią, kol kas link Čekijos.

Visa antra kelionės diena kelyje per Lenkiją.. ryte stabtelėjome degalinėje, šalia buvo McDonald, susigundėme ten užsukti kavos ir kažko pusryčiams.. pasiėmėm “wraps”, jie tiesiog siaubingi, neatsimenu kada dar taip neskaniai valgiau.. paprastai maisto stengiamės nei palikti nei išmesti.. na bet šį kartą tikrai reikėjo tiesiog išmesti, sunku pavadinti maistu 🙁

Su Niki kelionė įgauna kitas spalvas, dažniau reik sustoti, pageidautina ten kur galima pasivaikščioti. Tai užsukome į nedidelį miestelį šalia greitkelio kuriame esanti užtvanka apjuostas pėsčiųjų ir dviračių taku, šalia miškelis.. gavosi smagus virš valandos pasivaikščiojimas. Oras gražus, saulėta, tik gana vėsu, ypač pavėsyje ir stipriai vėjuota. Panašu, kad laukia šaltas 🥶 vakaras Čekijoje.

Vakaras. Apsistojome kempinge Čekijos/ Austrijos pasienyje Mikulov miestelyje – camping Mikulov. Labai gera vieta – modernus erdvus kempingas, visi būtini dalykai kemperių aptarnavimui, erdvūs švarūs tualetai, dušai, netgi virtuvė – valgomasis po stogu. Jaukus ir pats Mikulov miestelis. Deja viską daugiausia stebėjome pro langą nes šaltas oras ir lietus visai neviliojo į lauką, tik tiek kiek būtina pasivaikščioti su Niki ir nubėgti iki tualeto 🙂 Tad pavakarieniavome šiltai kemperyje ir miegoti 😉 O ryte, dušas, pusryčiai, susitvarkyti ir vėl į kelią.

Trečia diena kelionė per Austriją. Popietę pasiekėm Alpių priekalnes, vaizdai vis gražesni, tik oras ir toliau šaltokas, vėjuotas ir su lietumi. Bet karts nuo karto ir dangus pasimato 🙂

Austrijoje neplanavome užtrukti, bet kaip gi ją kirsi nesuvalgius šnicelio ?:) Tam užsukome pasienio miestą Villach, kur mielame restorane … s Stadtschenke sukirtome po porciją vietinių patiekalų – milžiniško dydžio šnicelio porciją, kurią sudarė du dideli bet plonyčiai kepsniai su bulvytėmis ir virtinius su sūriu ir žolelėmis, kurie buvo patiekti su didele porcija salotų (virtiniai mano vienas iš favorit patiekalų kur bekeliaučiau, šie buvo 😋 ..:)

Prieš ir po vakarienės pasivaikščiojome po miestelio centrą ir palei per jį vingiuojančią upę – gražu, jauku, būtų galima ir ilgiau čia pabūti..:) net oras jau visai malonus 😊, bet leidžiamės į kelią, ketvirtojo kelionės vakaro nakvynės tikslas jau Italijoje.

Planavome apsistoti nakvynei ūkyje, kuriame įrengta aikštelė keliautojams. Pagal atsiliepimus tai ypač gyvūnams draugiška vieta, laisvai vaikštinėja draugiški jų šunys, tad tikėjomės kad ir mūsiškė pagaliau gaus kiek laisvės palakstyti be pavadžio. Nes kol kas visur tik su juo. Deja, labai nusivėlinome atvykti, apie 9 val. šeimininkai matyt jau nesitikėjo keliautojų, tad vartai buvo užrakinti.. jėgų dar kažkur toli važiuoti nebebuvo, tad nakvoti susiradome tiesiog ramų, saugiai atrodantį parkingą nedideliam miestelyje. Ramiai išmiegoję, ankstyvą penktos dienos rytą vėl leidomės į kelią per Italiją. Tikslas po 5-6 val pasiekti kempingą ūkyje šalia Cecina miestelio ir ten, jau be važiavimo praleisti antrą dienos dalį, vakarą ir ryt rytą, iki tol kol reiks išvykti į Livorno, į keltą.

Ūkyje maloniai šildanti saulė ir laisvė nuo pavadžio Niki’ei, bent kol kas kol mes čia beveik vieni ..:) kol užsiregistravau ir šio ūkio vyno įsigijau 🙂

Po pietų išėjome pasivaikščioti po apylinkes. Pasirodo buvome visai netoli miestelio Montescudaio. Jis, kaip ir dauguma Toskanoje, ant kalvos, centre jaukus senas senamiestis, puikiai tiko pavakario pasivaikščiojimui 🙂

Šešta kelionės diena, jos tikslas – keltas iš Livorno į Bastia. Rytas lėtas nes keltas išplaukia tik 14 val., o mes netoliese.. kelto bilietus pirkausi iš corsica ferries svetainės prieš tris dienas. Uoste rekomenduojama būti mažiausiai valandą iki išplaukimo. Bet atvykstame žinoma anksčiau nes pirmas kartas – gal nerasime, gal dar kas nutiks ..:) tad laukti atviroje aikštėje prie kelto automobilių, kemperiu ir motociklų būryje tenka ilgokai. Pamaniau, kad jei plaukti vasarą, geriau būtų rinktis rytinį keltą, laukimas anksti ryte toje aikštelėje būtų lengvesnis nei vasaros kaitroje vidurdienį. Bent šiuo metu Corsica Ferries iš Livorno į Bastia plaukia 8 ir 14 val. Plaukimo trukmė 4,5 val. Galima įsitaisyti patogiuose krėsluose viduje, arba vienoje iš daugelio erdvių keliuose deniuose. Dauguma, kaip ir mes, šmirinėja – pabūna vienoje vietoje, pereina į kitą. Smagiausia žinoma, žvalgytis po jūros platybes, bet gan stiprus vėjas nuo, kurio norisi ir pasislėpti.

Korsika, tiksliau Bastia pasitiko labai gražiais vartais į uostą 😉

Pirma Korsikos Nakvynė gerai įvertintame kempinge ant pat jūros kranto rytinėje Korsikos pakrantėje Camping Calamar 🦑 Matyt dėl to, kad ant pat kranto, kad palyginti pigus, gerai įvertintas, ir kad atvykstame beveik naktį, vietą rasti sunku. Vis dėl to, randame laisvą aikštelę tarp kelių kitų kemperių.. su nuotykiais – nepratus prie 6 m ilgio ir beveik 3 m aukščio automobilio, viena kemperio plastmasė kabina šalia keliuko augančią pušį, o paskui, stogo elementams vos pavyksta išvengti medžio šakos.. bet kažkaip įsikuriam nakčiai ..:)

Ryte anksti, iki saulei patekant lekiam į čia pat esantį paplūdimį 🐕:) ne todėl kad labai norėčiau išsimaudyti, bet todėl, kad Niki lojimu neprižadintų viso kempingo ..;) na bet pakrantė ilga ir graži, saulėtekis nuostabus ..:)

Septinta kelionės diena, 1-ma pilna diena Korsikoje. Nepasiliekame nei šiame kempinge, nei rytinėje pakrantėje, sukame į salos gilumą, link kalnuose įsikūrusios senosios Korsikos sostinės, universitetinio miestelio Corte.

Nedidelis šeimyninis Kempingas “Saint Pancrace” apie 2 km (20 min pėsčiomis) nuo Corte centro. Stovyklautojų nedaug, tad ramiai įsikuriame šlaite po dideliais medžiais ir praleidžiame čia dvi naktis. Rugsėjo 29, mano gimtadienis, šį kart jubiliejinis ..:) ta proga – žygis palei nuostabiai skaidrią akmenuotą Restonika upę iki Zurmulu viršūnės. Jei žygio pradžioje upėje maudytis traukė tik Nikę, tai pabaigoje jos vandeniui gaivinomės jau visi..:)

Po žygio paliekam Niki snausti kemperyje ir keliaujam vakarienės restorane prie fontano, kur stalo vanduo atkeliauja iš fontano.. 😉 Maistas (veršienos ir avienos patiekalai) geras, aplinka jauki ..:)

9-tą/3-ią kelionės/Korsikos dieną vaizdingu vingiuotu keliu judame gilyn į salą, link Evisa miestelio. Vėl dviems naktims apsistojame nuostabiam kempinge l’Acciola, su vaizdu į kalnus.

Labai gerai atvykti į kempingą dieną – yra iš ko rinktis vietą, įsikūrus, pavalgius yra laiko pasivaikščiojimui. Šio vakaro pasivaikščiojimas iki Evisa miestelio, iki centro apie 25 min. ėjimo keliu, kuris mūsų didelei nuostabai turi šaligatvį. Miestelis jaukus, nuostabi panorama, ypač saulei leidžiantis.

Ryte iškeliavome į nesudėtingą maždaug 12 km žygį. Kelias vedė iš Evisa miestelio, kaštainių apsuptu taku (take yra informaciniai iliustruoti stendai apie kaštainius, jų auginimą, naudojimą senovėje ir kt.) iki Aïtone natūralių baseinų ir krioklių.

Kaštainiai Korsikos ir ypač šio regiono medis. Nuo senų laikų žmonės čia juos augino ir naudojo maistui – kaip daržoves, kaip vaisius , o pagrinde miltams. Rašoma, kad valdant genujieciams, maždaug XVI a. galiojo įsakas, kad kiekvienas salos gyventojas per metus turi pasodinti bent 10 kaštainiu..:) tai prisodino tikrai 🙂 ir jie įspūdingi – stori, šakoti, šiuo metu apsipylę spygliuotai pūkuotomis vaisių dėžutėmis. Pavasarį turėtų būti nuostabu kai jie žydi. Evisa miestelyje susigundėme paragauti pyragėlio iš kaštainių miltų, skanus;)

Pasiekus Aïtone natūralius baseinus/krioklius nesinorėjo iš ten išeiti..:) nuostabi vieta – upė, miškas, milžiniški akmenys.. priminė panašius baseinus lankytus Gvatemaloje. Jei būtų vasara, matyt norėtųsi mirkti vandenyje visą dieną..:) šiuo metu maudytis leidome Niki, o mes tiesiog grožėjomės gamtos kūriniu.

Šį rytą (spalio 2, 11/5 keliones/Korsikos diena) lauke 8 laipsniai šilumos, o dar baisinis vėjas kempinge ant kalno daro jausmą, kad gerokai šalčiau. Į lauką lysti mažiausiai norisi, net Niki mieliau viduje laukia pusryčių 😉

Bet vėją ir šaltą orą pakentėti teko neilgai, tik kol papusryčiavome ir susiruošėme tolyn, link vakarinės pakrantės. Šio vakaro tikslas įsikurti porai naktų kempinge prie Piana miestelio, pakeliui pasivaikščioti kur gražu.

O kelias buvo labai labai labai 😍; įspūdingas serpantinas su vaizdais į jūrą ir uolas.

Pakeliui stabtelėjome pasivaikščioti tarp Porto ir Piana. Maršrutas (apie 3o min į vieną pusę) vadinasi Tête du Chien, pradžioje eina pavėsingu miško taku, vėliau akmenų laiptais. Jo gale įspūdingo grožio uolos ir vaizdas į Porto įlanką. Čia jau vėl labai maloniai šilta, apie 22 laipsnius 🙂

Po pasivaikščiojimo tęsėme kelionę nuostabaus grožio keliu iki kempingo “camping d’Arone”. Kempingas erdvus, tvarkingas, daug saulėtų ir pavėsyje įrengtų vietų ir palapinėms, ir kemperiams. Pavėsį kuria ir nuostabiai kvepia storuliai eukaliptai, milžiniškus konkorėžius barstančios pinijos ir kiti, man nežinomi medžiai bei krūmai.

Puiku, kad iš kempingo smėlėtu taku tik apie 10 min. ėjimo iki smėlėto d’Aron pliažo. Mes į pliažą nukeliavome jau vakarėjant tad žmonių buvo visai nedaug, bet daug smėlio ir nuostabaus skaidraus vandens 🙂 vanduo šiltutėlis 😉 žinoma, svarbu pastebėti, kad mes čia spalio pradžioje, sezono metu ši vieta turėtų būti stipriai populiari 😉 dabar apie tai kad ruduo primena žvarbokas vėjas.

Įdomi Korsikos (ir kitų kur apsistojome pakeliui) kempingų savybė, kad vos tik sutemsta čia tampa labai tylu.. pvz šitam kur dabar esame tik girdisi cikados.. apie 9 val. toks jausmas kad dauguma jau miega, kai kas tyliai kalbasi prie staliukų, kai kas matyt kažką veikia automobilių viduje.. bet lauke tylu tylu ..:) nežinau ar tai mūsu pasirinktų kempingų specifika, ar vokiečiai tokie tylūs 🙂 nes 90 proc kempingautojų automobilių su vokiškais numeriais.. kažkiek yra prancūziškas ir pasitaiko vienas kitas kitoks – austriškas, šveicariškas, britiškas, vengriškas, … lietuviško nematėme (kol kas) 🤷🏻‍♀️

Ryte (12/5 keliones/Korsikos diena) su Niki dumiam prie jūros išsimaudyti, o po pusryčių į žygį Capo Rosso iškyšulyje. Iki žygio starto iš parkingo nuo mūsų kempingo 9 min važiavimo vaizdingu serpantinu. Nors atvykome ryte, po 10 val., aikštelė jau gana pilna, kai kas joje valosi dantis, matyt čia nakvojo, nors tai nelegalu..🙈 žygio tikslas genujietiškas bokštelis milžiniškos rausvos granito uolos, kuri yra iškyšulio gale, viršuje. Genujietiškų bokštelių, geriau ar prasčiau išsilaikiusių, matosi visoje saloje, valdant Genujos respublikai, bokšteliai buvo įrengti gynybos tikslais.

Žygio atstumas gana neilgas – pirmyn/atgal apie 8 km, jis įveikiamas be specialaus pasiruošimo, daugiausia žemyn ar aukštyn veda takas, kartais jis akmenuotas ir tik pačiame gale jau tenka palipti į uolos viršūnę akmeniniais laiptais ir tiesiog akmenimis. Vis dėl to jis gana varginantis – pirmyn keliavome apie dvi, atgal beveik tris valandas, žinoma su pastoviniavimais pasigrožėti vaizdais ar atsikvėpti pavėsyje. Nors telefonas sakė, kad pavėsyje 19 laipsnių, take pavėsio nedaug, o be jo saulė stipriai kaitino, tad ypač Nikei buvo tikrai karšta..

Bet vaizdai nepakartojami ir sunkiai aprašomi.. raudono granito uolos apsuptos smaragdo mėlynumo vandens lydi visą kelią.. pasiekus uolos viršūnę sunku susilaikyti nuo garsaus waaau.. o įkopus į genujietiško, Turghiu bokšto apžvalgos aikštelę, visas grožis atsiveria 360 laipsnių pasakiška panorama. Nelabai daug žygių per kelionę turėjome, bet šis buvo įspūdingiausias..:)

Kad ir kaip gražu, amžinai toje vietoje neliksi ..:) grįžimas šiuo taku laiku ilgesnis ir sunkesnis.. parėjus Niki krito stipriai lekuodama, gerokai mus išgąsdino – gal perkaito.. klojom šlapiais rankšluosčiais, sėdėjau su ja ant grindų kol grįžome iki kempingo.. bet grįžus ji jau vėl smagiai iššokavo iš automobilio..:) matyt buvo tiesiog pavargusi..:) vis dėl to, tolesnius keliones hike’us jau rinkomės atidžiau, kad princesė 🐕 neperkaistų..:)

Po žygio dienos, sekančią pasidarėme poilsio – lėtas rytas, paplūdimio malonumai, žuvies restoranas paplūdimyje (🫣 žiauriai brangus.. bet grilinta žuvis su šaltu vynu buvo labai skani), ir vakarop pasivaikščiojimas po mielą nuostabios gamtos apsuptą Piana miestelį.

Spalio 4, 13/6 keliones/Korsikos diena. Judam į pietus, ilga kelionės diena su neplanuotai ilgu sustojimu pietums (sekmadienis, užtaikėme į restoraną kur šeima šventė matyt senelio gimtadienį, tad padavėjos buvo užverstos darbu..), lėtu ir varginančiu važiavimu siaurais vingiuotais kalnų keliais, nepatikusia pirma pasirinkta nakvynės vieta (puikiai kitų keliautojų įvertintas ūkis su įrengtomis vietomis kempingavimui, mūsų skoniui ten pasirodė visiškas balaganas, taip kaimas, bet nejauku..:(), sekantis pasirinkimas buvo kempingas ėjimo atstumu nuo Sartene miestelio, kurį planavome ryt lankyti, – uždarytas (jau žinom ką reiškia ferme).. Kol galiausiai apsistojome vienintelėje likusioje oficialioje vietoje netoli Sartene – keistame pusiau laukiniame kempinge, šalia ūkio restorano;) tik įvažiavus į kempingą mus labai šiltai pasveikino garbaus amžiaus prancūzų porelė čia jau esanti su dideliu kemperiu. Jie parodė ir kur (gan atokiai pastatyti), labai paprasti bet veikiantys ir švarūs WC bei dušai, ir paaiškino (daugiausiai gestais, nes angliškai nei žodžio), kad restoranas deja šiandien nedirba..:) o vieta pasirodo čia kaip tik tokiems kaip mes, truputį laukiniams – po senais įspūdingais kamštiniais ąžuolais, be jokių mandrybių ir baseinų, jauki ir unikali:) buvom tikrai pavargę, tad mielai čia įsikūrėm vienai nakčiai, o išvykstant dar įsigijau vietinio šio ūkio sūrio 😉

13/8 keliones/Korsikos diena. Vykstame į labiausiai korsikietišku vadinamą seną ir vaizdingą, kalnuose ant uolų įsikūrusį Sartene miestelį-tvirtovę. Ilgą istoriją turintis miestas, atrodo buvo pasiruošęs rimtai gintis. Dabar gyvas ir pilnas lankytojų;) Įdomūs jo kai kurie architektūriniai sprendimai , ypač prie senų namų sienų, matyt jau šiais laikais “priklijuoti” tualeto kambarėliai 😉 beje mieste, restoranėliuose tualetų niekur nėra, išskyrus labiausiai turistinius prie centrinės aikštės..

Aplankę Sartene, leidžiamės link Bonifacio – miesto ant baltų kalkakmenio uolų ir piečiausio Korsikos taško. Pakeliui, sukame į netoli Bonifacio esantį pliažą, šalia jo puikuojasi du lietuviški kemperiai, vienas su “AJ kemperiai” logotipu, kaip ir mūsiškis..:) sustojame šalia ir keliaujam maudytis 🙂

Įsikuriam kempinge Camping Pian del Fosse, apie 4 km nuo Bonifacio. Ir jau pirmą vakarą, saulei leidžiantis, lekiame pasidairyti po uostą ir ant uolų įsikūrusį senamiestį ir pavalgyti.

Šiame kempinge praleidžiam dvi naktis, nors jis nėra super patogus jei norisi lankyti Bonifacio nei super jaukus, bet pavyko rasti visai jaukią vietą savo krpreriukui po medžiais ir kito ieškoti nebenorėjome. Nors iki miesto tik 4 km, vis tiek tenka važiuoti automobiliu, nes eit per toli ir keliu be šaligatvio, o dar reiktų grįžti tamsoje.. o nuvažiavus dideliu automobiliu problema su parkavimu. Tiksliau problemos kaip ir nėra, miesto krašte įrengtas milžiniškas parkingas šiuo metų laiku beveik tuščias, bet kad jame pasiparkuoti kainuoja 15 Eur, nesvarbu ar valandai, ar dienai. Na tai ką padarysi, tenka mokėti. Paprastiems automobiliams, yra daugiau aikštelių, ir mieste ir šalia, bet jose aukščio ribojimai, su 🚍 neįvažiuosi.

Labai gražios šio miesto apylinkės ir pats miestas – baltos uolos ir jūra.. gali grožėtis ir iš aukštai, ir nusileidus prie vandens.

Kadangi senamiestis aukštai ant uolų, bent keletoje vietų į viršų ar žemyn veda įspūdingi laiptai ..

Atsigrožėję Bonifacio, nusprendėme iš paties pietinio salos taško, dar tą pačią dieną atsirasti pačioje šiaurėje – pirštelyje pavadinimu Cap Corsa ir paskutines dienas praleisti ten.

Cap Corsé kempingų nėra daug, kai kurie jau nedirba spalį. Mūsų pasirinktas La Pietra labai simpatiškas. Nuo jo iki Bastia uosto pusvalandis kelio, tai patogu nes keltas išplaukia 8 ryto. Kempingas ne prie pat jūros, bet iki jos netoli, puskilometris taku per pievą ir krūmų juostą. Paplūdimys čia šalia kelio, nusėtas akmenukų ir tamsaus smėlio, tad nelabai jaukus, tačiau beveik švaru, o vanduo šiltas ir skaidrus 😉

Niki panašu pavargo keliauti, darosi labiau nerami.. suprantama, tik įsikuriam vienoje vietoje, apsipranta prie tos vietos taisyklių ir bruzdesio ir jau kylam tolyn. Atvykus į naują vietą vėl nauja aplinka, nauji kvapai ir kaimynai, vėl pratinasi ir pasitinka praeivius, ypač jei su šunimis ir vaikais, amsėjimu 🤷🏻‍♀️🫣 Gėriuosi šeimininkais ir ju šunimis, kurie (šunys, ne šeimininkai), kartais ir po du ar net tris, ramiai guli ant kilimėlių prie kemperių, stebi aplinką 😉 Mums dar yra kur pasitempti, bet tikiu, kad užaugsime 😉 o šunų keliaujančių kartu tikrai daug, visokių ir didelių, ir mažų, ir ramių, o kartais ir nervingų 😉

Šiame kempinge daugiausiai keliautojų susiradę vietas didelėje pievoje su šiek tiek medžių, ten patogu nes ant žolės (mažiau smėlio nešasi į kemperio vidų) ir netoli dušai/WC. Bet mes ieškomės atokesnės vietos, kad mažiau dirgiklių ir mums ir aplinkiniams 😉 ir randame nuostabią aikštelę (pitch) kempingo pakraštyje, kur rytą gali pasitikti atviromis durimis su puikiu vaizdu tiesiai iš lovos ..:) čia praleidžiam tris paskutines naktis Korsikoje.

Gal taip tik mums pasitaikė, bet jau ne pirmą kartą pastebim gan ryškius skirtumus tarp salų šiaurės ir pietų. Pietūs labiau turistiniai, daugiau viešbučių, triukšmo, bruzdesio, grupinių ekskursijų ir chaoso, mažiau jaukumo, bet šilčiau 🙂 Šiaurė ramesnė, solidesnė, daugiau vietinių žmonių aplinkoje, daugiau pavienių keliautojų, daugiau jaukumo ir individualaus kontakto, vėsiau 🙂 Tokį jausmą išsivežėme iš Madeiros ir Gran Canaria, taip pajutome ir Korsikoje:)

Cap Corsé ideali vieta kelionės pabaigai, ramesniam poilsiui, minčių susidėliojimui:) čia taip pat labai gražios, tik švelnesnės nei vakarinėje dalyje, pakrantės. Čia daug jaukių su senais santūriai pilkais senamiesčiais miestelių, nedidelių uostų.. čia ramesnės spalvos pamažu primena, kad laikas grįžti į rudeniškus namus 🍁🍁🌧️🌦️

Ir tada ilga kelionė namo – keltas, per Italiją, Šveicariją, į svečius Tiubingene Vokietijoje, toliau per Vokietiją, Lenkiją..

Na, o jei pakeliui namo per Rytų Vokietiją norėsis atsikvėpti ir pavalgyti tikro vokiško maisto, kas mums ir nutiko😉, galite išbandyti svečių namus Waldhaus Kalkbrüche / Kaltofen (https://xn--waldhaus-kalkbrche-06b.de/). Jie yra ūkyje, gamtos apsuptyje, bet tik už kelių km nuo greitkelio, likus maždaug 40 km iki Drezdeno. Pasukome link jų nors ir abejojome, kad pirmadienio vakarą dirbs (kelionėje įsitikinom, kad ką Google sako dar nebūtinai teisinga). Bet jie dirbo ir skaniai bei sočiai primaitino, dabar užteks jėgų dar 3-4 val kelionės 🙂