Antiqua, Atitlan ežeras.

Kelionė

Nuo namų durų iki nusileidimo Gvatemalos oro uoste apie 24 val. Vilnius – Frankfurtas – Hustonas – Gvatemala. Viskas vyko sklandžiai, skrydžiai nevėlavo, persėdimui turėtų 2 val. tiek Frankfurte, tiek Hustone užteko. Tiesa, Hustone šiek tiek stresiuko buvo nes ten vizų kontrolė, įspėjimai dėl bagažo patikros, vėl saugumo patikra, visur ilgos eilės, tad prie vartų jau atėjom prasidėjus laipinimui, bet dar laiku. Į JAV ir Gvatemalą negalima įsivežti maisto. Pas mus šiek tiek buvo kuprinėje, pasiimto kelionei bet nesuvalgyto, nes ilgajam skrydy Frankfurtas – Hustonas (beveik 12 val.), maitino kelis kartus. JAV neatėmė, nes pasukom persėdimo, ne išėjimo, kryptimi. Tačiau Gvatemaloj šuniukams pakvipo 🙊 mūsų kuprinė;) tad patikrino ir liepė išmesti obuolius, bet sūrio, dešros likučius, riešutus paliko, jie neleidžia įsivežti tik vaisių ir daržovių 🙂 JAV, kaip supratau iš užrašų oro uoste, būtų liepę išmesti viską. Tai gerai žinoti pakeliui namo, nes bus ilgas persėdimas Hustone ir svarstome gal verta išeiti ir, 1-2 val., nuvykti į Hustono centrą.. bus matyt 🙂

Gvatemala pasitiko su trupučiu iššūkių. Po ilgooos praktiškai nemiegotos nakties prieš kelionę dėl tam tikrų nesklandumų nutikusių namuose prieš pat išvykstant, po ilgos kelionės, dar reikėjo nuveikti keletą paprastų dalykų – išsigryninti pinigų ir, su užsakyto vairuotojo pagalba, susirasti nakvynės vietą.. grynųjų reikėjo, kad sumokėti vairuotojui.. oro uoste bankomatų neradome.. vairuotojas sustojo degalinėje, kur bankomatui nepatiko Revolut kortelė.. ne bėda, juk turiu kreditinę.. bet o ne, ji nauja, dar nenaudojau jos išgryninti, nes namie neprireikia juos gryninti.. ir.. nežinojau jos PIN kodo ..:) bam.. daugiau kortelių neturim.. esam taip įpratę prie patogių atsiskaitymų tiesiog telefonu, kad galvojom dviejų kortelių kelionėje tikrai užteks.. bet kortelė telefone neturi jokios naudos bankomate:) vis tik sprendimas atsiranda, vairuotojas geranoriškai priima ir eurus, žinoma jam naudingu kursu ir be grąžos.:) na bet patys kalti ..:)

Pervežimą iš oro uosto į Antiqua buvau rezervavusi iš anksto, tad atvykus vairuotojas greit prisistatė. Važiavom pagal AirBnb nurodytą Google maps surastą užsakytos nakvynės adresą senojoje Gvatemalos sostinėje Antiqua.. teoriškai iki jos apie valanda kelio nuo oro uosto.. bet kamštis, stojimas degalinėje, o atvykus paaiškėjo, kad atsidūrėme visai kitur nei reikia.. angliškai vairuotojas nekalba.. mano minimalios ispanų žinios šioje vietoje nieko negali padėti.. visa laimė, kad telefone turiu iš anksto įsidiegtą virtualią SIM, tad bent internetas veikia be problemų .. per WhatsApp skambinu nakvynės šeimininkams, ten, į klausimą “hable usted Inglés?” (Ar kalbate angliškai), atsako “no, solo un poco” (ne, tik truputį).. na bet vairuotojas ir šeimininkas kalba ta pačia kalba:), tad telefonu susikalba tarpusavyje ir galiausiai, praėjus beveik trims valandoms po nusileidimo ir 27-ioms po išėjimo iš namų, apie 11 vakaro vietos laiku, esam palydėti į jaukų kambarį, lendam po dušu ir krintam miegoti.. :)) Hola, Guatemala!, nekantraujam susipažinti 😉

Pirma diena: Antiqua, kelionė į Santa Cruz la laguna, prie Atitlan ežero

Laiko skirtumas veikia..:) apie 5 val. ryto akys plačiai atmerktos, nors už lango dar tamsu. Bet galva šviesesnė, miegas tikrai padėjo:) kol tamsu, dar lovoje imamės “darbų”- telefone, banko programėlėje susirandu kreditines PIN (ir įsidedu jį į galvą:)), Google maps – bankomatą, kavinę pusryčiams, vietą, kur galima įsigyti SIM kortelę, įmonės, per kurią planuojam užsisakyti kelis artimiausių dienų pervežimus, ofisą ir, galiausiai vietą, kur galima saugojimui palikti dalį bagažo. Prašvinta apie 6 val. 6.30 iškeliaujam tvarkytis reikalų:) svarbiausia išsispręsti su pinigais, tada papusryčiauti;) o nuo 9 val. atsidaro kitos įstaigos, iš kurių svarbiausia telekomunikacinė, kad gauti interneto prieigą. Tada jau bus galima atsikvėpti ir ramiai dėliotis kitką:)

Sėkmingai pavyko viską susitvarkyti, skaniai papusryčiauti, įsigyti eSIM su 25 Gb duomenų už maždaug 12 eur (kortelė ir jos aktyvacija). Aš dar namie įsigijau virtualią Global SIM, kad veiktų ir Hustone (jei ką), ir iš karto atvykus. Bet ten tik 3 Gb (24 eur, 30 dienų) tad bus naudojama tik būtinai komunikacijai ir tt., o Google maps ir kitkam bus ši, vietoje įsigyta). Vietoje įsigyta daug pigesnė ir su daug Gb. Gvatemaloje yra du tinklai – Claro ir Tigo, pasirinkom Claro, bet keliaujant pastebėjome, kad atokiose vietose Tigo signalas stipresnis. Abiem atvejais ėmėm ne fizinę kortelę, bet elektroninę. Nebuvau to bandžiusi, bet pabandžius matau kad labai patogu – nereik išiminėti turimos kortelės, ji telefone lieka, jei prireikia galima nesunkiai persijungti. Beje eSIM galima turėti kelias.

Vėliau nukeliavome į nakvynės šeimininkų rekomenduotą agentūrą (Onvisa travel), susitarėme dėl pervežimo iki Panajachel (didžiausio miesto prie Atitlan, iš kurio laivukais galima pasiekti kitus kaimus/miestelius). Tada susiradom vietą kur už maždaug 6 eur/parai/vnt galima palikti dalį bagažo (tai viešbutis/restoranas “..“…). Nugabenom ten tai ko neprireiks prie ežero. Tam, pirmą kartą gyvenime, pasinaudojome tuktuku, kurie čia zuja visur ir yra viena iš pagrindinių vietinio transporto priemonių tiek miestuose, tiek atokiose kaimiškose vietovėse. Vėliau tuktuku teko naudotis daug kartų, bet pirmas kartas visada smagiausias, kai ipeanti, tiesiog sėdi ir važiuoji 😉

Galiausiai sėdome į užsakytą mikroautobusą, kuris mus su dar 12 bendrakeleivių, per maždaug 3 val. Atgabeno prie Atitlan į Panajechel, kurį vietiniai vadina trumpai – Pana. Pana, didžiausias miestas prie ežero ir pagrindinis susisiekimo mazgas su kitais ežero miesteliais. Iš čia laivukai, vadinami lanchas, plukdo vietinius ir keleivius ten kur jiems reikia. Yra public laivai (čia viešas transporto priemones jie vadina colectiva (o)), kurie nuo 6 iki 6 val, kas maždaug 15 min kursuoja tam tikru maršrutu nuo miestelio link miestelio ir kainuoja 25Q (quetzal, apie 3 Eur) žmogui už plaukimą nepriklausomai iki kur plauki. Šios viešos lanch’os, jei reikia užsuka ir į privačius uostelius jei jie pakeliui link pagrindinių stotelių. Jei neturi laiko laukti public lanchos, arba reikia į vietą kur viešas maršrutas nepraeina, yra privatūs laivukai, kurių kaina įvairi, pvz 100Q (12 eur) už plaukimą, bet priklauso kur reikia ir tt. Bendrai, tai greitas, patogus ir smagus susisiekimo būdas.

Taigi, lancha atplaukėme iki Santa Cruz uostelio per maždaug 15 min, iš ten tuktuku į statų kalną, ir apie 10 min pėsčiomis dar truputį į kalną, taku tarp namų ir kiemų, kuriuo jau net tuktukas nevažiuoja, pasiekėme savo “namus” ateinančioms 3 naktims – Casa de Rosalia.

Aukštai kalne, su nuo terasos atsiveriančiu nuostabiu vaizdu į ežerą ir tris jo ugnikalnius (Atitlan, San Pedro ir Toliman).. nusipelnėme poilsio..:)

Antra diena: Atitlan miesteliai – ryto hik’as Santa Cruze, diena – San Juan ir San Pedro

Ryte penktą valandą čia dar tamsu, bet mes jau pabudę. Na ką, tai gera proga pasinaudoti namų šeimininkės Rosalia patarimu ir, tiesiai nuo namo vedančiu, niekaip nepažymėtu, bet atsekamu taku, užkopti į kalną pasigrožėti ežero vaizdu saulei tekant. O pasigrožėti čia tikrai yra kuo;)

Namų šeiminkė Rosalia ir jos mama majės, priklausančios Kaq’chikel etninei grupei, kaip ir dauguma čia gyvenačių žmonių. Labai įdomu pagyventi šalia jų ir bent kiek geriau susipažinti su čia vykstančiu gyvenimu. Mielai priimam jų pasiūlymą mums ruošti pusryčius ir vakarienes 🙂 pirmą rytą gavome tradicinius pusryčius, panašius į valgytus restorane Antiqua, bet naminius (hm.. neturiu foto..;) – kiaušinis, pupelių tyrė, kepti platanos, tortillas ir ąsotis vietoje, nuo aplink namą esančių medžių, surinktos ir namuose, senoviniu būdu paruoštos kavos 🙂 pusryčiai terasoje su vaizdu į Atitlan ugnikalnius, nuostabu..😊

Po pusryčių leidžiamės į turne po kitus ežero miestelius. Pirmiausia, pėsčiomis nuo stataus kalno, pasidarant po apkinius kiemus, pasisveikinant su praeiviais, persimetant vienu kitu žodeliu su sutiktais vaikais, kurių čia gausu.

Nusileidę iki ežero, uoste sulaukiam lanchos ir plaukiam į San Juan.

San Juan

Tai pats spalvingiausias iš visų ežero miestelių ir, ko gero, pats turistiškiausias. Vos atplaukus pasitinka spalvinga gatvė pilna žmonių, muzikos, prekeivių, maisto vietų.

Miestelio šone – apžvalgos aikštelė ant kalno, iki kurios mielai siūlosi pavežti tuktukai. Bet mes laiko turim, keliaujam pėsčiomis stebėdami spalvingus piešinius ant namų, besiilsinčius vietinius žmones, nes pataikėm čia atvykti sekmadienį. Įdomu;)

Link apžvalgos aikštelės (mirador) tenka netrumpai palipti į kalną. Bet lipa visi – nuo mažų vaikų iki senučių su lazdomis;) Karštyje yrą ką veikti 😉

Nuo aikštelės atsiveria vaizdas į miestelį ir ežerą. Ko gero įdomiausia čia stebėti vietinius, ypač tradiciniais drabužiais pasipuošusias moteris ir vaikus:)

San Pedro

Prisivaikčioję po San Juan, perplaukiame į netoliese esantį San Pedro. Jis kitoks, didesnis, mažiau linksmybių. Toks jausmas, kad pirma gatvė/namų juosta nuo ežero labai pritaikyta užsieniečiams – skirtingų šalių restoranai su vaizdu į ežerą, tvarkingesnė pati gatvė. Viename iš restorsnų, izraelietišksme, prisedam pavalgyti.. ir keliaujam dairytis toliau. Atokiau nuo pirmos gatvės, ir pačioje ežero pakrantėje vaizdas liūdnesnis. Viskas byloja, kad žmonių gyvenimas nėra lengvas šiame mieste..

Trečia diena: San Marco – vakariečių pabėgimo vieta – daug jogos, relaksacijos, meditacijos studijų, vegan maisto vietų ir kt.. Ir nepakartojama patirtis majų šeiminikės virtuvėje..

San Marco, kitoks nei kiti Atitlan miesteliai tuo, kad čia labiau karaliauja atvykėliai vakariečiai, kurie čia turi parduotuvėles, restoranėlius, jogos ir kt studijas ir pan. Jei pasilikti ilgesniam laikui, šis miestelis gal būt butų tinkamiausias nes jame daug mums labiau įprastų dalykų – įprasta kava su įprastais kruasanais:), vaisiu turgeliai, anglų kalba ir pan. Bet žinoma čia mažiau gvatemalietiškos/majiškos autentikos 🙂 be to, čia viena iš švariausių ežero dalių, todėl miestelio pakrašty įrengtas paplūdimys (tiksliau vieta kur galima maudytis), na ir miestelio įžymybė – platforma, nuo kurios iš 12 m aukščio galima šokti į ežerą;) prieš 20 m tikrai būčiau šokusi, dabar jau tik stebėjome kaip šia proga mėgaujasi jaunimas ..:)

Santa Cruz. Maisto gaminimo pamoka/patirtis vietinės šeimininkės Marinos virtuvėje. Gaminome tris tradicinius patiekalus – tamali (kukurūzų tešlos gabalėliukai kukurūzų lapuose), pepian (vištienos troškinys su daug daržovių ir sėklų) ir vaisių kompotą.

Ketvirta diena

Ši diena tik kelionė atgal iki Antiqua. Vėl pasinaudojome Onvisa agentūros paslaugomis (aš bendravau su vadovu Emanuel per WhatsApp +502 5110 4308, jis bendrauja lakoniškai, bet angliškai). Toje pačioje agentūroje, grįžę į Antigua, užsisakėme ir rytdienos turą/kopimą į Acatenango ugnikalnį (angliškai kalbanti darbuotoja aiškiai ir maloniai paaiškino kaip viskas vyks ir atsakė į klausimus). Ryt-poryt laukia įdomi patirtis ir nemažas jėgų išbandymas ..🙈💪⛺️🌋