Europa ir salos

Lombardia ir Toskana (šešios dienos Italijoje), 2021 vidurvasaris

Trumpam vidurvasariškam pabėgimui pasirinkome šiaurinę/centrinę Italiją – pora dienų Lombardijoje, pora Toskanoje..

Vėlyvas skrydis iki Bergamo, naktis svečių namuose šalia oro uosto, ryte auto nuomos dalykai ir pirmyn..;)

Buvo reikalų, kad pasiimti šį gražuolį.. po ypatingai lengvos nuomos patirties Madeiroje, atsipalaidavau ir rezervacijos metu neperskaičiau visko dideliu ir mažu šriftu parašyto.. rezultate teko iš nuomos kompanijos įsigyti jų super draudimą, kuris kainavo papildomai 200 eur.. nors jau turėjome kitą draudimą.. tokia pamokanti istorija ateičiai – atidžiai skaityti visus sutarties sakinius, iki galo.. bet galų gale, savaitei naujas, baltas gražuolis mūsų ir galima leistis į kelią ..:)

Porai dienų vykstame link Gardos ežero, pradėti suplanavome nuo įdomaus iškyšulyje išsidėsčiusio Sirmione miestelio, iki jo maždaug valanda kelio.. jei be nuotykių..;) bet mums šis rytas nuotykių negaili .. autostradoje privažiavus mokamo kelio užkardas visi šlagbaumai buvo pakelti.. stabtelėjome akimirkai su abejone ar galima tiesiog taip pravažiuoti.. pasirodė, kad kitos auto tiesiog važiuoja.. na ok, gal buvęs mokamas kelias dabar nemokamas… kad vis tik mokamas paaiškėjo iš jo išvažiuojant..:( čia, jau tvarkingai uždarytas šlagbaumas pareikalavo bilietėlio.. o kai jo neturi, tai neturi .. hm.. išsistūmėm atbuli atgal, sustojom pakraštyje pamąstyti.. užkarda – automatinė, ko paklausti atrodė, kad nėra.. tačiau priekyje, jau už užkardos pastebėjau pastatą.. nors ženklai rodė eiti negalima, apsimetusi, kad jų nematau patekau į pastatą, kuriame pasirodo kaip tik sėdi vyrukas ir sprendžia tokių nelaimėlių kaip mes bėdas ..:) sako, grįžkit į auto, važiuokit prie šlagbaumo, spauskite raudoną help mygtuką ir stovėkit..;) sako prireiks kantrybės.. kai automatas daug kartų paprašys “ticket”, o už nugaros pypsės italai, kas nors, kažkur esančioje dispečerinėje per kameras pastebės besiformuojantį kamštį, tada paklaus kas nutiko.. rezultate atspausdins kvitą, kuriame bus 64 Eur..:) bet mes jokiu būdu neturime jo apmokėti, turime toliau laukti automatui prašant grynųjų arba kortelės, kol galų gale visi matyt neteks kantrybės ir šlagbaumas pakils.. tada, jau laisvi, turime prisiprakuoti prie to pastato, su kvitu grįžti pas vyruką.. o jis, išsiaiškinęs, kurioje vietoje įvažiavome į autostradą iš 64 eur, padarys 5 eur..;) laimingi pagaliau išsivadavę ir tiek pigiai atsipirkę riedėsime link ežero..;) bandžiau išklausti kaip čia taip nutiko kad įvažiavome be bilieto, bet jis tik gūžčiojo pečiais ir atlaidžiai šypsojosi nežinia ar ta šypsena buvo skirta mums dėl neišmanymo, ar itališkai kelių mokesčių sistemai.. na bet po mūsų, už durų rikiavosi dar keli “laimingieji” su kvitais..;) Pamoka – jei yra mokamo kelio užkarda, būtina įvažiuojant pasiimti bilietą nesvarbu šlagbaumas pakeltas, ar nuleistas.

Pagaliau, po visų ne itin malonių pirmo ryto nuotykių, jau beveik pietų metu, pirmas dienos užkandis ir pirma kava, jau atvykus į Sirmione iškyšulį, prie Garda ežero.. kol pagamino tuos lietinius su įdaru aš sušveičiau beveik visą savo kruasaną..:)
Sirmione – puošnus, dailus ir labai populiarus ..
Linksmas ženklas..:)
Jamaikos paplūdimys Sirmione iškyšulio pačiame gale. Kelias lik jo vingiuoja šlaitu tarp alyvmedžių, gražu.. foto atrodo ramu, bet realybėje begalė žmonių, skruzdėlynas..;) na, bet atsigaivinti vandenyje ir pagulėti pavėsyje ant akmens buvo visai gerai, trumpam ..;) netrukus kilome ir keliavome tolyn nuo Sirmione.. nežinau kuo žmones čia taip stipriai traukia, nes dėl tos traukos jų čia tiesiog per daug..;) o iškyšulio populiariausiose vietose ledų rutuliukas pigiausiam vafliuke kainuoja 3,5 Eur..;) įdomu, nes miestelio pakraštyje, 2,5 Eur rutuliukas “naminiame” vaflyje..;)
Ledus atidėjom.. Skaniai atrodė ir puikiai atgaivino – citrinų limonadas ..;) toks labai natūraliai citrininis, super kvapnus ir gardus..:) tik daug plastiko..:(

Pirma nakvynė laukė šiaurės vakarinėje ežero pusėje, tad nuo Sirmione, sukame į kairę ir neskubėdami riedame stabčiodami pasivaikščioti dailiuose pakrantės miesteliuose..

Pietvakarinės pakrantės miesteliai..
Baigiantis birželiui žiedų ir žalumos čia netrūksta.
Dar porcija mangų šerbeto atsigaivinimui ..;)
Prasideda daugiau gamtos nei miesto..:)

Nors miestukai jaukūs, švarūs, gražūs, bet tik už Salo, jiems pradėjus retėti ir privažiavus kalnus išsprūsta pirmasis “ooo, kaip gražu..” Kad ateitų toks jausmas, pasirodo man būtina sąlyga – gamta, kalnai..

Ir pagaliau, sukame nuo ežero, serpantinu kylame į kalną ir atvykstame į nakvynės vietą – kaimiškame name, pas tikrus italus Valeria ir Manoel.. su nuostabiu ežero ir kalnų vaizdu iš terasos ir pro kambario langą.. jei patinka paprasti tikri dalykai, čia tikrai wau.. rekomenduoju, AirBnb nuoroda čia “Via Giuseppe Mazzini, 11, 25080 Prabione BS, Italy”. Mes buvome paisiėmę kambarį antrame aukšte (be virtuvės, san mazgas bendras trims kambariams). Bet pirmame aukšte yra studija, kurioje yra visi patogumai.

Ir dar spėjame pėsčiomis nukeliauti į netoliese esantį Probione kaimą (apie 500’m nuo ūkio), kur mažame restoranėlyje suvalgome nuostabią vakarienę.. pasaka..;)

Vienam eskalopai, kitai – gnocci.. abu patiekalai lb skanūs.. dar namų vynas, vanduo, kava ir deserčiukas (vakarienė dviems 33 Eur)

Naujas rytas prasideda puikiais pusryčiais, kuriuos šeimininkė ruošia iš jų pačių užaugintų/pagamintų arba vietoje įsigytų produktų – naminis saliamis, įvairūs sūriai, vietinis al aliejus, šviežia duona.. (Pusryčius ir vakarienę šeimininkai pagamina iš anksto susitarus, kaina tiek vieno, tiek kito 10 Eur/žm, pusryčiai gali būti ir “maži” – kava ir kruasanas, tada būtų pigiau).

Pailsėję, pasistiprinę, esam pasiruošę dienos įspūdžiams.. pradžioje stabtelim prie bažnytėjės netoliese.. būtų paprasta, niekuo neišskirtinė, bet kiparisai ir kalnai sukuria jai ypatingą foną..:)

O dieną praleisti nusprendžiame aukščiau kalnuose, kur mažiau žmonių, daug daug gamtos ir gerokai vėsiau.. važiuojame link Riva del Garda, miesto pačioje Garda ežero šiaurėje, nuo ten sukame į kairę, link ežero di Ledro (Lago di Ledro). Ten info centre gauname žemėlapį ir maršrutų pasiūlymus.. renkamės nesudėtingo lygio, 4 – 5 val. žygį link Cima Pari, kuris yra 1988 m aukštyje, bet didesnę dalį galima pakilti automobiliu ir tik apie 580 m pakilimą reikia įveikti pėsčiomis keliaujant serpantinais..:)

Lago di Ledro dar nepakilus į kalnus

Pirmoji dalis tako nuobodoka, maždaug valanda žygiavimo aukštyn mišku.. Tačiau pasiekus pirmo kalnagūbrio viršūnę, miškai baigiasi ir wau vaizdais apdovanoja nuostabus slėnis..

Žygiuoti tikrai verta, atsiveria puikūs vaizdai į kalnus, slėnį ir ežerą ..
Pakilus, atsiveria nuostabūs vaizdai, eiti lengva, nes takas mažai kyla ar leidžiasi, vinguriuoja slėniais ir kalnagūbrio viršumi..
Alpinės pievos..

Grįžtant dar trumpam stebtelime Limone sul Garda miestelyje. Juo specialiai nesidomėjau, bet išskirtinumai, kurie matosi važiuojant pro šalį: citrinmedžių terasos su milžiniškais vaisiais aplipusiais medžiais; miestas pakrantėjė, tad matyt galima rasti vietą nakvynei tiesiai ant kranto su savo pležiuku, kas būtų visai cool 🙂 ir, čia vingiuoja “kabantis” pesčiųjų-dviračių takas, t.y. pradžioje tai tiesiog takas, bet vėliau jis lyg pakabintas virš ežero – nuostabi vieta pasivaikščioti su gražia panorama.. Ir iš čia keltu/laivuku galima persikelti į kitą ežero pusę.

Po žygių vakarienė, šeimininkas priruošia tikrų šiai vietoves būdingų patiekalų.. į foto niekas nepapuolė, buvom kaip reikiant alkani, o viskas taip skanu..:) ir poilsis..

Pabudau teisingą akimirką, pro langą pavyko pagauti aušrą.. Laukia nauja diena..:)

Po dviejų naktų Valeria ir Manoel namuose, laikas keliauti tolyn.. Šiandien ilgokas pervažiavimas į Toskaną. Pakeliui nemažai garsių miestų (Verona, Modena, Bolonija, Florencija), į kuriuos nelabai traukia.. bet kad jau esam šalia, nusprendžiame užsukti į vieną iš jų, išsirenku nedidukę Veroną. Jos istorija mena amžius prieš mūsų erą, o pagrindinis traukos centras – upės vingyje išsidėstęs Romos imperijos laikų senamiestis.

Vienas iš lankytinų Veronos objektų – Arena.. panaši į Romos Koliziejų, pagrindinis skirtumas tas, kad iš lauko ji įspūdingesnė nei viduje.. bilietas įeiti kainuoja 10 eur/žmogui, bet ten nieko nėra.. t.y. Tiesiog arena su scena viduje ir akmeniniai laiptai.. tikrai neverta eiti vidun.. nebent eiti į koncertą, kurie čia vyksta ir turėtų būti įspūdingi.. tuo metu kai lankėmės scena buvo ruošiama savaitgalį vyksiančiai Aida’i.
Senieji miesto vartai.. jie nėra ypatingai dideli, bet kažką tokio savyje turi.. gal tą visą per daugybę amžių sukauptą istoriją kurią nebyliai liudijo.. man jie patiko..:)
Žmonių daug, bet tik populiariausiose vietose, pvz. prie kiemelio, iš kurio galima pamatyti ir nufotkinti Džiuljetos balkonėlį.. ten nesiveržėme.. ypač kai šalimais daug tokių dailių, tuščių, pavėsingų gatvelių..;)
Pilis.. nuo kalvos viršaus turėtų atsiverti puiki panorama į miestą ir apylinkes.. bet 30+ šilumos motyvaciją lipti viršun ištirpdė…
Labai senas, labai garsus, daug patyręs tiltas..

Praleidome mieste tik kiek daugiau nei dvi valandas, mums užteko sočiai – pirmą įspūdį “kas ta Verona“ susidarėme, sau į klausimą “ar norim dar tokių miestų” atsakėme – gal kažkada, bet ne dabar, ir ne vasarą.. o jausmas dvejopas – viena vertus, įdomu pamatyti, miestas gražus, autentiškas, tikrai juntasi turtinga istorija, švaru.. kita vertus – kai paaugliškai meilės istorijai didelių sentimentų nėra; kai ant parkingo automato rašo, kad valandos kaina 2.20 eur, o už 2 val. 11 min. aparatas suskaičiuoja virš 8 Eur, imi galvoti kaip čia taip įmanoma .. o dar ta arena po 10 eur už nieko.. kaip ir nieko baisaus, bet vis tiek kažkoks prieskonis lieka .. tada vėl nostalgiškai prisimeni Madeirą, kur net stebina jų nebandymas įžūliai pasipelnyti iš keliautojų.. tai va taip.. vykstam tolyn, į Toskaną..;)

Kelionė karštyje buvo gan sunki, prailgo.. eismas greitkeliuose labai intensyvus, gal kad penktadienio popietė.. prieš Florenciją buvo ilgas kamštis.. akis perštėjo nuo ryškios saulės.. bet galų gale pasiekėme Panzano miestelį Chianti regione, ir visai šalia jo esantį ūkį, kuriame buvome rezervavę nakvynę.

Vėl nuostabi nakvynės vieta.. alyvmedžių ir vynuogių ūkyje.. vaizdai užburia.. vieta- Agriturismo Felcitano, šalia nedidelio miestelio Panzano (in Chianti).

Atvykus, maloni šeimininkė aprodė erdvius apartamentus sename, renovuotame name apsuptame alyvmedžių ir vynuogynų.. ūkis gamina alyvuogių aliejų ir vyną, jų internetiniai namai čia: https://www.felciano.it/en/tastings/. Mes rezervavome per AirBnb, per čia. Apartamentai erdvūs – prieškambaris, svetainė, du miegamieji, virtuvė, erdvus vonios kambarys.. kojas vėsina plytelėmis išklotos grindys, nuo karščio saugo langinės.. Dušas nuplovė dienos prakaitą, o vakaro vaizdai ir maistas nutrynė nuovargį.. verta buvo čia važiuoti ..:)

Šį kartą restoraninė vakarienė.. terasoje su vaizdu į slėnį.. vakarienės metu vyko futbolo varžybos Italija – Belgija.. Restoranas matyt per daug save gerbia, kad rodytų futbolą ekrane..:) bet svečiai mąstė paprasčiau – beveik ant kiekvieno stalelio buvo po įrenginį transliuojantį varžybas..:)

Rytas, kai nesigalvoja “ o ką šiandien”.. gera tiesiog būti ir mėgautis vaizdu, toskanietiško kaimo garsais, ką tik iš kepyklėlės duona, sūriu, kava ir desertu ..:) man skaniausias atostogų komplektas – juoda kava ir paprastas klasikinis kruasanas be jokių įdarų..;)

Namai trims naktims..:) Visas antra aukštas mūsų, su privačiu įėjimu. Čia “gazeboje” malonu pusryčiauti, vakarieniauti, ar tiesiog ilsėtis. Tiesa nuo šios vietos už gero 100 m. kelias, tad turėkite galvoje, kad automobilių nors nesimato, bet girdisi.. Kita vertus, keliu tik 10-12 min pėsčiomis iki miestelio, restorano, parduotuvės, ledainės..

Bet gi ilgai nesisėdi..:) tad šį bei tą įdomaus pavyko pamatyti ir šiandien. Vykome pasivaikščioti palei Sammezzano pilį ir parką aplink ją..

Kodėl būtent ši pilis..?? Aš nežinau, kol jos nepamačiau nieko apie ją nebuvau girdėjusi.. 😉 Mano kelionių planuotojas sugeba atrasti tokias įdomias vietas, kurių nėra kelionių aprašymuose, prie kurių nėra minios (prie šios pilies iš tolo matėme dar vieną šeimą ir vieną vyriškį.. o šiaip atrodė kad esame vienui vieni visame parke..), ir kurios galiausiai patenka tarp įdomiausių mūsų aplankytų objektų, kuriuos tikrai rekomenduočiau kitiems, panašiems keliautojams..:)

Pamačius šį miško apsuptą, apleistą, tvoromis aptvertą vienišą grožį, kilo noras pasidomėti kas gi tai?? pasirodo tai vienas iš įdomesnių Italijos pastatų, dabar tapęs italams nemažu “galvos skausmu”.. istoriją pasiskaityti ir vidaus interjerų foto pamatyti galite čia . O trumpai – XIX a. kultūros, meno mylėtojas ir rėmėjas markizas Ferdinando Ximenes D’Aragona įsigijo čia nuo 17 a. buvusią medžioklės rezidenciją ir, per maždaug 40 metų, transformavo ją į eklektiško stiliaus rūmus. Markizą žavėjo rytai, tad tiek išorėje, tiek viduje (taip rašoma internete:)) gausu rytietiškų elementų. Yra net teigiančių, kad šio pastato lubų piešiniai ir interjerai yra vieni gražiausių, išskirtiniausių Italijoje, o gal net ir pasaulyje.. tad daug žmonių apgailestauja kad rūmai šiuo metu uždaryti ir niekas negali šio grožio pamatyti.. belieka tikėtis, kad galų gale italams pavyks rasti lėšų šio grožio išsaugojimui ir atvėrimui lankytojams.. neabejoju tuomet čia bus turistų minios ..:)

Kiek giliau parke slapstosi nedidelis labai gražus pastatas, šalia jo fontano, pavėsinės liekanos. Gamta viską baigia užkariauti ir paslėpti..

Be meilės menui ir grožiui, markizas domėjosi augalais. Jis aplink rūmus įkūrė didžiulį parką pilną egzotinių, retų augalų. Didžioji dalis augalų, be priežiūros, išnyko, tačiau liko įspūdingi, iš Šiaurės Amerikos pargabenti medžiai – sekvojos. Nežinia kiek tų sekvojų markizas pasodino, kiek vėliau jų dar pasisėjo, kiek išnyko ir kiek yra dabar, matėme jų nemažai. Bet pati įspūdingiausia, šiek tiek atokiau nuo rūmų auganti dvikamienė sekvoja Gemella. Rodyklė ir takas link jos yra už rūmų, kairėje pusėje, šalia baigiančių nugriūti vartų… Šaltiniai internete teigia, kai tai antras pagal aukštį medis Italijoje, jo aukštis apie 54 m ir jam apie 200 metų… neesu mačiusi sekvojų jų gimtinėje Šiaurės Amerikoje, bet ši milžinė tikrai padarė įspūdį ir eilinį kartą padėjo susivokti kokie mes maži ir laikini..

Žie ženklai atves prie didžiosios sekvojos.
Tas mažas dalykas apačioje, tai aš..:)
Važiuojant vis norėjosi sustoti ir grožėtis nuostabiais peizažais – slėniai apsodinti vynuogėmis ir alyvmedžiais, su kiparisų kolonomis puošiančiomis sodybas.. Pakeliui daug “wine and oil degustation” ženklų..
Vėlyviems pietums, Greve miestelyje, ragavome pasta.. mano patiekalas ravioli su ricota ir šalavijais.. šalavijų lapelių buvo tikrai daug, prieš ragaujant pamaniau, kad tiek nedėčiau nes žinau, kad jų skonis ir kvapas labai ryškus.. bet šiame patiekale jie neįtikėtinai gerai tiko..:)

Vakare išėjome pasivaikščioti po “savo” ūkio slėnį, tarp vynuogynų ir alyvmedžių.. viskas atrodo romantiškai, bet nesunku suvokti kiek daug reik įdėti darbo, kad visas šis grožis augtų ir duotų vaisių..

Galima tik pasvajoti, kad būtų gera čia sugrįžti rudeniop, kai visa šis gėris sunoks..
Saulė nusileido bevaikštinėjant slėnyje..

Sekmadienis, poilsio diena..

Padeda ilsėtis..:)

Pasimėgavę ramybe, tik pavakary išsiruošėme aplankyti du miestelius netoliese. Toskana garsėja didesniais ir mažesniais miesteliais su ant kalvų išsidėsčiusiais, storomis sienomis aprėmintais senamiesčiais su pilimis, bažnyčiomis ir nuo jų atsiveriančiais horizontais.. Kažkur mačiau, kad tokių yra virš 30.. Vienas populiariausių dėl geriausiai išlikusio senamiesčio ir įspūdingų originalių keturkampių bokštų – San Gimignano. Iki jo nuo mūsų apie 40 min važiavimo. Tad nusprendžiame aplankyti jį ir dar vieną netolies – Colle di Val d’Elsa, kuris įvardijamas kaip taip pat gražus, bet kažkodėl ramus visus metus.. pradedame nuo ramesnio;)

Kaip gi be ledų?;) mano favoritai – citrininiai ..:)
Kažkas labai mėgsta kaktusus ir į juos panašius;)
Tikrai ramus miesčiukas.:)
Beveik tuščia, parduotuvėlių ir kavinių nedaug, savininkai nuobodžiauja.. buvo kelios originalios keramikos dirbtuvės- parduotuvėlės.. vienoje net nusižiūrėjau patinkantį gaminį, bet kol suvaikščiojom pirmyn- atgal, ta vieta jau buvo uždaryta..:)

Į San Gimignano labai skubėti nesinori, tikimės, kad kuo vėliau į sekmadienio vakarą tuo vėsiau ir mažiau minios bus.. žmonių gausumas pasijunta vos atvykus, sukame aplink miestelį kol randame parkingą.

Miesto viduje tikrai gražu, gyva, daug veiklos, parduotuvėlių, restoranėlių.. nors matosi kad vieta populiari, spūsties nesijunta.. pagrindinėse aikštėse žmonių daugiau, bet pasukus kiek į šoną, beveik tuščia..

O nuo krašto, į visas puses toookia panorama..

Maisto vietų daug.. pasirenkam atsitiktinai, pirmiausia norisi picos 😉

Desertui kažkas įdomesnio – šiai vietai specifinio riešutų pyrago panforte gabaliukas ir trapios tešlos pyragėlis su kremu..
Vaizdas nuo miesto terasų saulei leidžiantis..
Ir vaizdas į miestą temstant..

Pirmadienį keliamės anksti, kaip į darbą. Planas – aplankyti Sieną (iki jos apie 45 min), ir tuomet tiesiu taikymu į Bergamo (iki jo nuo Sienos virš 4 val.), kur turėsime grąžinti auto, praleisti paskutinę naktį ir apžiūrėti patį miestą iki skrydžio ryt..

Šeiminikės nėra, jau vakare atsisveikino, bet patikėtinis labai rimtu veidu stebi ar tvarkingai išsikraustome..:)

Siena, vienintelis iš didesnių miestų, kurio lankymas nuo pradžių buvo planuose…kažkada prieš 14 metų, per pirmąją kelionę po Italiją su vaikais, čia lankėmės ir užsifiksavo noras kada nors sugrįžti..:) taigi grįžome;)

Pamanėme, kad pirmadienio rytas geresnis laikas Sienos įžymybių lankymui nei sekmadienis. Tad 9 val. ryto, palikę automobilį parkinge senamiesčio papėdėje, pakilome eskalatoriumi į viršų ir, pasivaikščiojome beveik tuščiomis gatvėmis..:) 10 val. Atsidarė lankomi objektai, be jokių eilių įsigijome kompleksinį bilietą už 20 eur/žm, kuris apėmė miesto bokštą (TORRE DEL MANGIA), muziejų miesto rotušėje (Museo Civico) ir dar Santa Maria della Scala, muziejų įkurtą šalia katedros buvusioje ligoninėje.

Džiugu ir gražu, kad miestą puošia ne tik senovės, bet ir šiuolaikinių menininkų darbai;)
TORRE DEL MANGIA
400 laiptelių į bokšto apžvalgos aikštelę.. nerekomenduojama lipti jei turite širdies ar kvėpavimo problemų, hipertenziją, klaustrifobiją ar šiaip silpną sveikatą.. be to, vietomis gana siaura, tai nepersivalgykite prieš einant čia..:)
Siena iš bokšto..
Žiūrint žemyn į miesto aikštę II Campo, mes tame šešėlyje;)

Miesto rotušėje įrengtas muziejus pasakoja didingą Sienos istoriją. Didelė dalis pasakojimų perteikiama įspūdingomis freskomis.. tiesą sakant, muziejai nėra tai ką paprastai lankome keliaudami;)) bet šie kažkuo patraukė.. keliaudami iš salės į salę, stebimės įspūdingomis freskomis – vienos vaizduoja didingus įvykius, kitos liūdnus.. daugiausia religinio turinio, bet nemažai ir mūšių scenų, valdovų atvaizdų..

Keliaujant po sales ir skaitant aprašymus paaiškėja, kad iš šių rūmų buvo valdoma Sienos Respublika, be to jie buvo svarbūs Medičių dominavimo laikais. Viena salė skirta valdovų posėdžiamas, kitoje būdavo priimami svarbūs svečiai ir t.t.

Ant šių suolų sėdėdavo garbūs magistrai ..:)
Labai įspūdini langai.. nežinau ar tai galima pavadinti minimalizmu, bet tos vienodos aiškios formos, man super atrodė, labai gražiai sklaidė šviesą.. 🙂
Po 2*400 laiptelių, vaizdų ir freskų valgyti man norėjosi čia ir dabar..:)
Ne aš viena nuo maisto priklausoma..:)
Ligoninėje buvo vietos/ koplyčios kur pasimelsti.. nežinau ar atėjus pasimelsti buvo galikma pasinaudoti ir štai šiomis priemonėmis, ar čia tik dabartiniai eksponatai:)

Kelionė nuo Sienos iki Bergamo, kaip ir planuota truko apie 4,5 val. Greitkelis nuo Sienos iki Florencijos senesnio tipo, mažiau apkrautas ir nemokamas, nuo Florencijos iki Bergamo – eismas tikrai intensyvus, vietomis spūstys, sumokėjime už šią atkarpą 24 Eur). Atomobilio gražinimas greitas, merginos ofise ne pačios maloniausios būtybės, bet kadangi jokių bėdų neturėjome, bei turėjome Superdraudimą, tik patikrino kuro lygį ir tiek.. Nuo Bergamo oro uosto, sėdame į autobusą iki Bergamo senamiesčio. Kelionės trukmė apie 30 min, bilieto (pirkome automate stotelėjė) kaina 2,40 Eur. Bet, kaip vėliau supratome geriau buvo pirkti “Day ticket” oro uosto informacijoje, jis būtų kainavęs 5 Eur žmogui ir padengtų visos paros, visą Bergamo transportą, įskaitant ir funikulierių, kuris jungia skirtingas Bergamo vietas. Apsistojame studijoje pačiame senamiestyje čia, tylu, patogu nes už kampo pagrindinė senamiesčio gatvė, bet sakyčiau truputėli overprised..

Paskutinė diena prieš skrydį – vaikštinėjimas po Bergamo senamiestį, kuris aukštai virš miesto:) Itajijos senamiesčiams netinka universalusis “downtown“:) funikulieriumi pasikeliame dar aukštyn, nuo kur atsiveria senamiesčio vaizas.. tikrai gražu, bet ilgiau nei pusdienį nežinau ką čia reiktų veikti;)

Parke ant medžių čia siprsta abrikosai 😉 O mes jau vykstame namo, kur laukia vyšnios ir pomidorai..:)

Praktinė informacija/kainos

Nuvažiavome apie 1300 km. Dyzelio kaina apie 1,6 Eur, keliams išleidome apie 50 Eur, parkavimui apie 30 Eur.

Kavos kaina 1,8 – 2 Eur, ledai nuo 2 Eur, kruasanai ir pan. 1-2 Eur, maistas paprastam restorane apie 8-10 Eur/patieklas, brangesniam – brangesnis 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *