Savaitės Madeiroje per mažai.. (2021 balandis)

Įsiminė tokia citata “…travelling helps each of us discover our place in the world ..” (iš BBC Travel interviu su Baraku Obama). Man matyt kažkaip panašiai.. Kai pandemija uždarė sienas ir sutūpdė lėktuvus, poreikis keliauti kaupėsi.. danguje užmatyti lėktuvai traukė akį ir siejosi su laisve.. o smegenys gaudė žinutes apie nedrąsiai atsirandančias galimybes vėl keliauti.. tad kai išgirdau, kad Itaka pradėjo tiesiogiai skraidinti į Madeirą.. kad prieš skrendant nereikia jokių testų, t.y. juos greit ir nemokamai padaro atskridus oro uoste, o testą namo gauti irgi paprasta.. nedaug trūko, kad išskristume pirmu reisu.. 🙂 Tad visa laimė, kad šalia yra sveikas protas, kuris atvėsino ir suteikė progą ramiai susiplanuoti darbus ir kelionę po kelių savaičių:)

Taigi, penkios valandos skrydžio ir, pro lėktuvo iliuminatorius, apsupta Atlanto, pasirodė kalnuotoji Madeira 🙂 Ir nutiko meilė iš pirmo žvilgsnio, iš pirmo pajautimo – kalnai ir vandenynas.. ar kas gali būti geriau..??

Viešbutį rinkomės pagal vietą – Estalagem do Mar, šiaurinėjė salos dalyje, šalia nedidelio miestelio Sao Vicente, papirko tuo, kad yra šalia uolos, ant pat vandenyno kranto.. Ir pasirinkimas pasiteisino – vandenynas iš balkono ar nuo valgymo zonos už kelių žingsnių, visada šalia.. malonumas ir akims, ir ausims džiuginęs visą savaitę.. 🙂

Sao Vicente miestelis nedidelis, jaukus – mažiukas centras, keletas parduotuvėlių, jaukių restoranėlių, siauros gatvelės, daug gėlių, žydintys medžiai.. O didžioji dauguma žmonių gyvena kalno šlaituose, terasose, kur ir namai, ir daržai/sodai, viskas..:) Čia, Madeiroje, matant tiek gyvenimo kalnų šlaituose, vis grįždavo mintis – gali išeiti į daržą salotų ir negrįžti, tiesiog nukristi žemyn.. Matyt žmonės pripratę ir tokių nelaimių nenutinka.. bet man būtų tikrai įmanoma.. 😉 O daržuose-soduose viskas – vynuogės, bananai, papajos, tarpuose bulvės ir kitos daržovės, avokadų ir kitų vaisių medžiai, daugybė gėlių..

São lourenço iškyšulys

São lourenço, ko gero viena iš labiausiai rekomenduojamų Madeiros vietų.. Ir neveltui. Nežinau kaip čia būna kai saloje turizmas nėra apmiręs, bet dabar, tai neįtikėtino gamtiško grožio vieta.. Daug skirtingų vaizdų – stačiai į gelmę smingančios uolos, spavoti kalnai, nupiešiantys visą ugnikalnių išsiveržimų paveikslą, ir toli į vandenyną besidriekantis plokščiakalnis, kuriuo gali keliauti.. balandžio pabaiga, bet pievos žydi ir kvepia mūsišku lietuvišku vidurvasariu.. kvapas ir vaizdai užburia.. Pirmyn-atgal suvaikščiojome per maždaug 4 val. Nukeliavome iki pat iškyšulio galo. Ten link viršūnės kopimas kiek sunkesnis, takas ne visai patogus:)m, bet atsiveriantis vaizdas vertas kopimo iki pat čia..

Funchal

Funchal – Madeiros sostinė, didžiausias miestas.. Tvarkingas, švarus, mielas, su jaukiu senamiesčiu, daugybe žydinčių augalų ir neįtikėtinais priemiesčiais kalnų šlaituose.. Mieste aplankėme ir padebesiuose įkurtą botanikos sodą..

Turgus – kur turistus vilioja neįtikėtinų skonių sukryžminti vaisiai (citrinų, melionų, anananasų ir net pomidorų skonio maracuja/pasifloros..) ir kt. įdomybės 😉 Čia bene vienintelė vieta per visą kelionę, kur pasijuto, kad iš turistų atvirai siekiama pasipelnyti. Vaisių ragauti siūloma tikrai įkyriai.. po to žinoma, tikimasi, kad pirksi.. bet kainos kosminės (pirkome vieną citrininę pasiflorą už 6.5 Eur, o jos skonis nebuvo toks malonus kaip ragaujant.. gal tuos ragaujamus jie kažkaip paskanina?? Ir dar šiame turguje yra žuvies paviljonas, kuriame šios salos pasididžiavimas, ypatingos ilgos juodos žuvys (Aphanopus carbo, angl. balckscabbardfish, lt. juodoji kalavijė). Čia jie tą žuvį, o gal ir visą patiekalą (žuvis patiekta su keptu bananu ir padažu), vadina Espada.

Saloje daug meninių iniciatyvų. Funchal’yje viena iš tokių yra spalvotųjų durų gatvė – Rua de Santa Maria. Ją verta aplankyti ir dėl durų, ir todėl, kad čia daug jaukių vietų paragauti jų tradicinių patiekalų – sriubų, espada, jautienos iešmelių ir kt…

Šiame mieste mane pakerėjo medžiai violetiniais žiedais, jų alėjos, jausmas lyg kitoje planetoje, t.y. kažkokie fantastiniai… Šioje foto žiedai gal šiek tiek ryškiau matosi Funchal katedros fone..

Na ir šiaip saloje įvairiomis spalvomis žydinčių medžių daug, skirtingų..

Net ir nesidomint augalais, Funchal’io botanikos sodas, išsidėstęs kalno šlaite, nuostabi vieta pasivaikščioti.. Čia prireiks šiek tiek pastangų kopiant aukštyn, bet atpirks neįtikėtini augalai ir panorama atsiverianti į patį sodą, į miestą ir vandeyną..

Pico Ruivo viršukalnė ir aplink ją

Pico Ruivo – aukščiausia Madeiros viršukalnė, antra – Pico Arieiro. Norint pamatyti jas abi ir apžvelgti salą iš viršaus, idealu būtų nukeliauti trasa jungiančia šias abi viršukalnes. Deja mums lankantis aplinkybės tam nebuvo palankios – buvo informacija, kad po prieš kelias savaites praūžusios audros (sako, kad tokios čia žmonės nebuvo matę 20 metų), dalis trasos užgriuvę ir eiti pavojinga. Be to, maršrutas sunkus, į vieną pusę apie 7 km., o atvažiavus automobiliu, tuo pačiu maršrutu tektų grįžti atgal…, o mano sveikata šioje kelionėjė sunkesniems žygiams nebuvo ideali.. be to, mums lankantis viršūnės slapstėsi debesyse, tad plačios apžvalgos nesiūlė. Taigi, viską sudėjus, atsisakėmė minties įveikti maršrutą tarp viršūnių (nors to vis dar gaila, matyt teks grįžti r tai padaryti:) Tad nuvažiavome ir nuėjome iki Pico Ruivo (nuo parkingo iki viršūnės apie valanda nesunkaus kelio, yra pakilimas aukštyn, bet takas geras, neslidus). Apsidairę nuo viršūnės (daugiausia po debesis), pasukome trasa link Arieiro, su mintimi praeiti bent šiek tiek, apsidairyti. Ir tai buvo labai verta – trasa toje vietoje labai graži – viena dalis išdegęs miškas.. nubalę medžių skeletai, spėjome gal po 2016 m. čia siautėjusių didelių gaisrų. O tolimesnė dalis, už perėjos – vaizdingos stačios uolos..

Santana

Miestelis, po pažygiavimo kalnais, jauki vieta pasivaikščioti ir skaniai užkąsti:)

Lavados

Lavados, tai salą išraizgę akmeniniai kanalai, kuriais vanduo iš kalnų tvarkingai suteka žemyn ir yra naudojamas drėkinumui. Viena iš pagrindinių aktyvaus poilsio saloje rūšių – žygiai takais, einančiais palei lavadas. Žygiuojant akmeniniu taku palei vieną iš levadų, susidarė įspūdis, kas tai savotiškas inžinerinis stebuklas..:)

Istorija (t.y. Google) sako, kad portugalai Madeirą apgyventi panoro apie maždaug 1410 metus. Pirmieji čia atvykę pastebėjo, kad saloje labai daug miško ir įsikurti nebus labai patogu. Todėl mišką padegė.. Ir nesuvaldė gaisro.. nežinau tai legenda ar tikra istorija, bet rašoma, kad gaisrai visą salą niokojo septynis metus.. Tuo metu patiems užkariautojams teko pabėgti į kitas salas, kur saugiau.. Po gaisrų sala ne tik tapo gerokai mažiau miškinga :(( ir su derlingo dirvožemio sluoksniu, bet ir labai sausa.. Tai privertė žmones sugalvoti kaip drėkinti dirbamus žemės plotus ir tai buvo lavadų tinklo pradžia. Šiuo metu levados išraižę visą salą, susidarė įspūdis, kad yra naudojamos ir rūpestingai prižiūrimos, o keliautojai kviečiami palei jas žygiuojant pažinti salą ir jos gamtą..

Takų palei levadas yra daug. Pirmąjį mes pasirinkome vieną iš populiariausių 25 Fontanų maršrutą.

Keltuvas – atrakcija

Super patyrimas, nuošalioje vietoje (Teleferico das Achadas Da Cruz, šiaurės vakarinėjė pakrantėje) esantis keltuvas (cable car), kuriame tik dvi kabinos – viena važiuoja aukštyn, kita žemyn, po to keičiasi. Esmė, kad keltuvu smalsuoliai nukeliami stačia uola žemyn, į slėnį prie vandenyno, kur beveik nieko nėra, tik keli minimalistiniai vasarnamiai su gan apleistais ‘sodais’.. Į šią vietą patekti sausuma kitaip neįmanoma, tik šiuo lynais važiojančiu “burbulu”, o kai pasivaikščiojus jau norisi aukštyn – savitarna:) Lipi į kabiną, paspaudi mygtuką ir tave kelia aukštyn.. Bet tas nuleidimo momentas keliantis šiurpuliuokus, o vaizdai apačioje fantastiški.. Bendrai ši vieta – ir pati atrakcija, ir gamta, vienas iš geriausių atradimų saloje:)

Lavos baseinai ir juodasis paplūdimys

Šiaurės vakaruose dar vienas įspūdingas objektas – natūralūs lavos uolų suformuoti baseinai.. Pagrindinis miestas – Porto Moniz.

Bet panašūs dariniai, tik mažesni yra ir Seixal miestelyje. Čia ir juodasis paplūdimys..

Mažieji miesteliai pietinėje pakrantėje

Istorija pasakoja, kad jau nuo 19 a. sala tapo Europos aristokratų mėgstama atostogų vieta. Taigi panašu, kad vietiniai žmonės pripratę prie turistų, keliautojų atostogautojų.. Tas jų pripratimas labai mielas – sala tvarkinga, labai patogi keliauti, tunelių tiek, kad net sunku įsivaizduoti, bet jie padeda greit judėti iš vienos vietos į kitą.. O žmonės mieli, paslaugūs, noriai atsako paklausti, tačiau jokio įkyrumo ar piktumo keliautojų atžvilgiu.. Iš ankstesnių amžių iki mūsų laikų atėjusi elegantiškų atostogų salos dvasia ypač jutosi lankantis mažesniuose miestukuose pietinėjė pakrantėje.. O kai kur šį jausmą patvirtino senos dailios vilos su datomis menančiomis 19 a. 🙂

Apibendrinimas

Nors nesu apkeliavusi labai daug pasaulio, bet iš to kur jau esame buvę, šioje saloje pirmą kartą lydėjo jausmas – noriu čia grįžti ilgesniam laikui, bent mėnesiui, gal ilgiau.. pabėgti kai Lietuvoje bus niūrus ruduo ar nelabai balta žiema.. Apsistoti namelyje ant vandenyno kranto, dirbti ir mėgautis ramybe bangų ošime.. Kas žino, gal kada nors ir pavyks.. Jei pavyktų, rinkčiausi šiaurinę salos dalį, gal Seixal miestelį.. kodėl? Juk pietinėjė pusėjė sako ir saulės daugiau, ir vilos dailesnės, ir gatvelės labiau iščiustintos.. būtent todė.. 🙂 Šiaurinė pusė, šios trumpos viešnagės metu, pasirodė mažiau turistiška, natūralesnė.. Na ir tikrai apsistoti reikėtų ne viešbutyje.. norėtūsi būti arčiau vietinių, čia gyvenančių žmonių, gamintis savo maistą, bendrauti su salos gyventojais ir kaimynais… Viešbutyje dirbantys žmonės tikrai labai mieli, paslaugūs, bet.. jausmas trupti lyg konvejeryje.. o norisi šilumos ir tikrumo:)

O per šią savaitę, nors stengėmės pamatyti ir pagrindines lankytinas vietas (ypač dabar jas lankyti paprasta nes žmonių beveik nėra), labiausiai sužavėjo netikėti suradimai nepaslėptų, bet gal mažiau išreklamuotų dalykų – das Achadas Da Cruz keltuvo, kaimelio-kempingo su nuostabiomis uolomis tarp Porto Moniz ir Seixal miestelių, panoramų stebėtų tiesiog sustojus kelyje.. Gera atrasti naujas vietas, nes tai padeda atrasti save..:))