Slovakiški Vysoké Tatry 2 (2020 m. rugpjūtis)

Rugpjūčio 1 d., kylam su saule ir, per Lenkiją, dumiam link Slovakijos, vėl į Aukštuosius Tatrus. Į tą pačią vietą, beveik lygiai po metų:) Bet pernykščiai įspūdžiai (jie čia) stiprūs, prisiminimai dar gyvi ir skatina grįžti:) O ir pamatyta buvo tik maža dalelė:) Pirminį planą, grįžtant vienai nakčiai stabtelėti Varšuvoje, pakoreguoja Lenkijoje augantis viruso rodiklis. Tad tikslas paprastas – nuvykti į Vysoke Tatry, 2-3 dienas kopti į kalnus ir grįžti namo kol sienos dar atviros 🙂

Pakeliui, kad nebūtų vien važiavimas, jau netoli Krokuvos, sukame šiek tiek į šoną. Dairantis ką įdomaus pamatyti pakeliui akį patraukia Erelių lizdų žiedas (lenk. Szlak Orlich Gniazd), kurį sudaro apie 25-ios, ant uolų tarp Częstochowa ir Krokuvos išsidėsčiusios, pilys arba jų likučiai. Pasirenkame aplankyti Ogrodzieniec pilį. Rašoma, kad tai viena iš įspūdingiausių žiedo pilių. Tiksliau, tai ką dabar matome yra XII a., o gal XIV – XV a. statytos ir keletą kartų atstatytos, galiausiai XVII a. švedų sudegintos pilies liekanos apsuptos gynybine siena.

Pati pilis įspūdinga, puiku būtų paklajoti čia temstant.. Nuo jos atsiveria platūs apylinkių vaizdai. Tik rugpjūčio šeštadienio popietė matyt ne pats geriausias laikas pilį lankyti – objektas gerokai turistinis, pilnas mažų ir didelių, lėtų ir greitų, kaukėmis pasidabinusių vietos gyventojų:) žmones čia sutraukia ir šalia esantis įvairių atrakcijų parkas, daugybė suvenyrų, maisto taškų – nuo grilio patiekalų iki cukraus vatos..:)

Pravažiuoti Krokuvą ir Zakopanės regioną vis dar iššūkis.. nors kelionę stipriai lengvina nauji puikūs, kasmet vis ilgesni greitkeliai, jų atkarpos vis dar trūkinėjančios, o keliaujančių šiame krašte labai daug.. tad vakarėjant lėtai artėjame link Slovakijos. Na, bet už langų akį džiugina vis kalnuotesnis peizažas, tad galima neskubant grožėtis. O kai pagaliau pasirodo akmenuotos aukštųjų Tatrų viršūnės visos dienos keliones nuovargis pasimiršta.

Temstant įsikuriame keturviečiame apartamente (Apartmany Tillia) Nova Lesna miestelyje, netoli Stary Smokovec. Butukas paprastas, keliaaukščiame pastate, jame yra viskas ko reikia. Pasitikęs šeimininkas gal kiek įkyrokai ilgai pasakoja kas kur, pvz kai įjungti TV, kurio taip nė karto ir nejungėme, bet galiausiai jis išvažiuoja ir galime ilsėtis. Vaizdas pro langus žada gerą laiką ir traukia pabūti balkonėlyje vakare ir ryte..:)

Pirmajai žygių dienai oras žadamas puikus (virš 20 laipsnių, saulėta). Tad šios dienos tikslas – įveikti perėją Priečne sedlo, kuri pernai liko neįveikta dėl užklupusio lietaus ir rūko.

Maršrutas toks: Hrebienok – Zamkovského chata –Téryho chata – Priečne sedlo – Zbojnícka chata – Hrebienok. Jis apibūdinamas kaip sunkus, 16 km ilgio maršrutas. Gryno ėjimo trukmė nurodoma 7 val. Mes, remdamiesi patirtimi, nusiteikiam maždaug 10 val. žygiui su pertraukėlėmis atsipūsti, pasigrožėti vaizdais, atsigerti ir užkąsti.

Iki Hrebienok keliamės funikulieriumi. Bilietas pirmyn-atgal suaugusiam 11 eur. Tikrai verta pasikelti jei planuojama eiti aukštyn link Terycho chata ar perėjos. Pasikėlimas/nusileidimas taupo jėgas ir laiką, o ėjimas šia atkarpa palyginus nuobodokas – asfaltuotu miško keliuku.

Nuo Hrebienok jau keliaujame pėsčiomis. Kelias pradžioje dar patogus lygus, bet netrukus, praėjus Bilikova chata, pereina į tradicinį čia – stipriai akmenuotą, vis kylantį aukštyn.

Pailsėję leidžiamės link perėjos. Pradžioje palei ežerą, akmenuotu taku, vėliau vis sudėtingiau – tai stačiomis, tai keturiomis:) Galiausiai – stačia uola, kai kur įsikibę į grandines, kai kur atramai įrengtomis metalinėmis pakopomis. Šiek tiek ekstremalu, bet ne per daugiausiai… na kas bijo aukščio, nežinau, matyt būtų baisu ant tos sienos.. Vaikams matyt irgi būtų sunku – gan stipriai reik laikytis rankomis, kartais prireikia didelio žingsnio nuo vienos kojų atramos iki kitos.. Dar kartą pasidžiaugiam, kad pernai rūkas ir lietus mus užklupo ir apsuko pakeliui link šios perėjos, o ne kopiant uola..:)

Va ir viršuje:) Labai gražu ir super jausmas pasiekus:) O kopti buvo – šiek tiek sunku, čiut čiut baisu, bet labiausiai – įdomu:)

Užlipus reik ir nulipti ir pareiti 😉 O tai ne visuomet lengviau:)

Kaip planavome, taip ir užtrukome šiame maršrute 10 valandų. Tikrai nelengva..:) telefonas sakė, kad nueita apie 38 k žingsnių.. turint galvoje, kad jie aukštyn/žemyn ir per akmenis, tai..:) Bet buvo verta, tikrai:)

Po nelengvo žygio vakarienei galima sau leisti sukirsti sotų slovakišką patiekalą. Gal yra ir geresnių vietų, bet mes renkamės jau išbandytą “Koliba Kamzik”. Šiemet žmonių ne tik kalnuose, bet ir restorane mažiau. Tad ir restorano įspūdis geresnis, mažiau jautiesi kaip turistų konvejeryje. O patiekalai (imame elnienos ragu, kuris patiektas su bulviniais blynais; virtinių rinkinį dviems; ir virtų bulvių kepinį su mėsos įdaru, kuris patiektas ant troškintų kopūstų..) visai neblogi ir tik patvirtina – slovakiška virtuvė mėsinga ir labai soti, tokia žiemiška, o gal kalnietiška..:))

Antra diena. Jaunesnioji mūsų komandos pusė keliauja kopti į Rysy viršūnę, tai vėl maždaug 10-ties valandų žygis. Mes ten buvome pernai, tad šiai dienai dairomės kažko dar nematyto ir, pageidautina, lengvesnio:)) Pasirenkame lengvą pasivaikščiojimą iki Poprad ežero (Poprad pleso), o nuo jo, pakilimą iki Ostrovo perėjos ir šalia esančios viršūnės.

Poprad ežerą galima pasiekti bent dviem keliais – akmenuotu ir šaknų išraizgytu taku nuo Štrbské Pleso miestelio (juo keliavome pernai) arba asfaltuotu keliuku nuo parkingo, kuris yra prieš Štrbské Pleso. Šiemet keliaujam patogiu keliuku, na jis vis į kalną, tad nėra visiškas poilsis, bet ir nereikia nuolat galvoti kur pastatyti koją kaip būna einant akmenuotais takais;) ežeras gražus, apsuptas miško. Šalia jo didelė chata su kavine, restoranu, nakvynė vietomis.

Kol kas nestojame, pasigrožime ežeru ir keliaujame nužymėta trasa, kuri serpantinu kyla į kalną. Rytas, tad žmonių palyginus nedaug. Žemėlapis sako, kad perėją pasieksime per pusantros valandos. Nuo ežero link trasos keliauja skirtingos žmonių grupelės. Energingu žingsniu mus lenkia dildeles kuprines besinešantys keliautojai, matyt išsiruošę į kelių dienų žygį ir nakvynes chatose. Žvaliai žengia ir nelabai sportiškai atrodantys – įdomi vyresnio amžiaus ir stipriai apvalių formų porelė, šeimos su vaikais ir pan. Taigi atrodo bus neilgas, nesunkus ir vaizdingas pasivaikščiojimas;)

Užkilus maždaug pusė kelio jau akivaizdu, kad teisinga buvo dalis spėjimo – vaizdai nuostabūs, maršrutas tikrai vaizdingas:) Dėl trukmės kol kas dar neaišku, bus matyt kai pakilsime. O dėl sunkumo – trasa tikrai nelengva. Nors ypač stačių pakilimų ir keberiojimosi keturiomis nėra, bet nuolatinis “aukštyn, aukštyn” per akmenis didesnius ir mažesnius tikrai reikalauja jėgų ir verčia stabčioti atsikvėpti ir pasigrožėti atsiveriančia panorama:)

Po maždaug pusantros valandos, kaip ir žadėjo žemėlapis, jau viršuje. Perėja nestati, tiesiog šlaitas. Paėjus šiek tiek dešiniau ir dar truputėlį palipus aukštyn pasiekiam Ostrovo viršūnę. Ežeras toli apačioje, o nuo viršaus kaip ant delno kelias, kuriuo lipome:) Nuo čia, į tolimesnius žygius išsiruošę keliautojai žingsniuoja tolyn (pvz. ženklas rodo, kad iki Hrebenok 5,5 valandos) O mes, kaip ir dauguma kitų, tiesiog pasiliekame viršuje ilgiau, mėgaujamės į skirtingas puses atsiveriančiais, užkandžiaujame, čiliname..:)

Lipimas žemyn žymiai greitesnis ir lengvesnis (jei neskauda kojų):) Mažiau nei valanda, ir jau prie ežero. Įsitaisome “restorano” terasoje iš kurios su vaizdu į kelią, kuriuo ką tik ėjome, mėgaujamės slovakiškais virtinukais su avių sūriu ir kitais priedais. Restoranas parašiau kabutėse, nes iš vienos pusės taip parašyta ant įėjimo, iš kitos jis toks labiau valgyklinio tipo:) Bet ir gerai – vietos daug, maistas atkeliauja greit ir yra nebrangus, o kava 1,5 eur, nors šalia esančioje kavinėje – 2,5 eur:) Beje pamačiusi pasirinkimo variantą “turkish coffee”, aš žinoma ją pasirinkau:) Pasirodo pas slovakus tai yra malta kava užplikyta verdančiu vandeniu:)

Pavalgę grįžtame iki parkingo (apie valanda kelio) ir važiuojame į Strebske Pleso miestelį. Daugiau žygių šiaip dienai nebesinori – pasėdime prie ežero įmerkę kojas į maloniai vėsų vandenį, vaikštinėjame pakrante, laukiame grįžtančių nuo Rysį įspūdžių:)

Trečia diena. Tatralandija ir, vakarėjant, trumpas žygis iki krioklio (Skok vodopad)

Trečiai dienai buvome susiplanavę kiek mažiau akmenuotą maršrutą Belianske Tatry teritorijoje. Planavome važiuoti link Ždiar ir nuo ten keliauti. Tačiau naktį lijęs lietus nerodė noro sustoti ir ryte. Orų prognozė taip pat žadėjo lietų visą dieną. Ką čia veikti kai lyja? Keli variantai – ilsėtis balkone, vykti į urvus, kurių nevienas aplink, keliauti į spa arba į vandens parkus su terminiais vandenimis. Urve lankėmės pernai, tad netraukė:) Spa irgi nelabai. Tad bendru sutarimu nugalėjo – vandens parkai:) Nepertoliausiai yra keli. Renkamės Liptovsky Mikulaš mieste esantį “Tatralandija” vandens parką. Jis, pagal aprašymą, labai didelis, su daug terminių baseinų, atrakcijų ir atviru 25 m ilgio plaukimo baseinu, kuriame vanduo 24 – 26 laipsniai visus metus:) Iki jo maždaug valanda kelio nemokamais keliais. Yra galimybė nuvažiuoti greičiau mokama autostrada, bet, kiek išsiaiškinome, Slovakijos autostradomis galima naudotis tik įsigijus vinjete. Tad nesukam galvos ir važiuojam nemokamu:)

Parkas dirba nuo 9 val. Važiuojame ryte, tikėdamiesi, kad ryte žmonių bus mažiau. Atvykus apie 9.30 val aikštelė jau nemažai užpildyta. Bet parko viduje žmonių srautas pasiskirstęs. Daugume užėmę gultus ir barus vidaus patalpose, kur atogrąžų karštis.. ir, bent man norisi pabėgti..:) Lauke žymiai laisviau. Prie atrakcionų pripučiamų važiuoklių laukti beveik netenka, prie populiariausių, tik šiek tiek. O didysis baseinas, skirtas tik plaukiojimui, beveik visai tuščias:) Jo vanduo maloniai šiltas, o vaizdas plaukiojant nuostabus:)

Koks smagus parkas bebūtų, ilgiau nei tris valandas ten neprabūname:) Prisimaudę, prisičiuožinėję ir prišildę po dviejų dienų žygių maudžiančias kojas terminiuose baseinuose, vykstame pietauti. Pasirenkame Liptovsky Mikulaš esantį “Liptovar & Pivovar”. Pietų metas, žmonių daug, o personalas tam nelabai prisitaikęs, tad ilgai laukiam užsakytų burgerių ragaudami čia vietoje, verdamą alų. Alaus yra įvairus. Mano pasirinktas lengvesnis, šviesus – skanus, kartokas:) Burgeriai – vidutiniški ir brangūs.

Nors orų prognozė žadėjo lietų, po pietų dangus išsigiedrijęs, oras malonus:) Toli žygiuoti ir naujų trasų ieškoti laiko nebėra, pavakarys. Pernai labai patiko Skok krioklys. Iki jo apie valanda kelio nuo Strbske Pleso. Tad, važiuojam iki miestelio, šokame į žygio batus ir leidžiamės link krioklio. Tik buvau pamiršusi, kad kelias čia reto bjaurumo – ne pagal išvaizdą, bet pagal patogumą:) Vien šaknys ir akmenys. Na bet kaip visada – eiti į kalnus verta. Sunku, sunku, bet pakilus, atsiveria vaizdai, kurie viską atperka.

Grįžimas.

Šiemet tokia situacija, kad per Lenkiją atgal važiavome be pasidairymų ir ilgesnių sustojimų. Tik būtini – degalai, tualetas, kava ir užkąsti:) Navigacija kelią atgal pasiūlė per Bialystok (per patį miestą nereikia, tiesiog ta kryptis, gal todėl, kad nuo Varšuvos link Bialystok veda puiki autostrada). Išsukus iš automagistralės, link Augustow kelias vingiavo palei dirbamus laukus ir miestelius, dėmesys klaidžiojo per daug nesustodamas, kol netikėtai įvažiavome į štai tokią seno miesto Tykocin aikštę.

Ir kaip gi neišlipsi apsidairyti. Pasirodo tai senas, XI a. pirmą kartą paminėtas miestas. Anais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir sąjungos su Lenkija laikais buvęs svarbus. Pakraštyje esanti raudonų plytų pilis priklausė ne vienam garsiam didikui, ji matė daug svarbių žmonių ir reikšmingų valstybinių susitikimų. Vėliau, jau grįžus namo skaitant knygą “Petro imperatorė”, paaiškėjo, kad ir Petras I-asis čia turėdavo svarbių reikalų:) Taigi, užklydus čia, verta stabtelėti:)

Daugiau įspūdžių ir detalių iš Vysoke Tatry pernykščiame įraše čia.