Viena para Stambule (2019 m. gruodis, stabtelėjimas pakeliui į Hanoi)

Vaizdas pro lėktuvo langą į naktinį Stambulą privertė ištarti wau ir pažadėjo dieną pilną įspūdžių..:) Pasidžiaugėme mintimi pasidaryti ilgesni, vienos paros, persėdimą Stambule pakeliui į Hanoi.

Atvykę naktį, autobusu (kaina dviems apie 6 eur, taksi būtų apie 20 eur), per maždaug 40 min, pasiekėme Taksima aikštę centre. Nuo jos, šiek tiek paklaidžioję vis dar dūzgiančiomis didesnėmis ir tuščiomis mažomis gatvelėmis susiradome savo AirBnb butuką. Ryte, išsimiegoję, patraukėme į pažintį su miestu. Be jokio išankstinio plano;)

Visai netoli mūsų nakvynės vietos, iš visur matomas Galata bokštas. Apžiūrėję jį iš apačios, kylame į viršuje esančią apžvalgos aikštelę.

Žmonių norinčių pakilti į bokštą eilė ilgoka, bet juda gana greit.. tačiau bokšto viršuje vietos mažoka o žmonių daugoka.. visi mandagiai šypsosi sprausdamiesi vieni per kitus – kažkas nori foto gražiame fone, kažkas nori ilgiau gražiais vaizdais pasigerėti.. vaizdai tikrai puikūs, bet ta spūstis…. pakilimo kaina 7 eur žmogui.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Viena iš gražiųjų šio miesto dalių – Bosforo sąsiauris, skiriantis Europą nuo Azijos. Nusprendžiame persikelti į azijinę dalį. Tai galima daryti metro, kuris nutiestas po vandeniu. Bet įdomiau, žinoma, virš vandens:) Per sąsiaurį, pirmyn atgal nuolat kursuoja maršrutiniai keltai. Bilietas į viena pusę, įsigijus Stambulo maršrutinio transporto kortelę, vos 3 Turkijos liros (0,5 eur). Istanbul card kaina 7 liros, kortele galima naudoti keliems žmonėms daug kartų, tikrai patogu ir ženkliai pigiau važinėti nei perkant vienkartinius bilietus. Alternatyva pasižvalgymui – Bosforo turas (nebandėme, kaina kiek spėjau pamatyti reklaminiuose leidinukuse, nuo 20 eur).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Keltų maršrutų tarp azijinės – europinės dalies daug, laivai plaukia iš/į skirtingų uostų. Tad, bent apytiksliai reiktų žinoti kur norima patekti. Mes nežinojome. Bet pasisekė patekti ten, kur reikėjo:) Buvome skaitę apie žuvies turgų. Persikėlę į Kadikoy uostą, pagal žemėlapį suprantame, kad žuvies turgus visai čia pat:)) tad keliaujame ten:) Skaitėme, kad čia galima ir apsipirkti, ir pasižvalgyti, ir pavalgyti. Tikrai taip:)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Maisto gali rasti visokio ir labai sunku pro jį praeiti. Ypač matant, kad gali išsirinkti ką nori ir šalia prekyviečių įrengtose virtuvėlėse tuoj pat maistą pagamins ir patieks.

 

 

Pasižvalgę po azijinę dalį, vėl maršrutinių keltu grįžtame į Europą:) Stabtelėjame senoje stotyje iš kurios kažkada išvykdavo, ir į, kurią parvykdavo, prabanga garsėjęs,  Rytų Ekspresas jungęs Paryžių ir Stambulą. Teigiama, kad originalusis maršrutas iki Stambulo nutrūko 1977 metais.

Istorinė “Rytų eksreso” stotis ir peronas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Neabejotinas Stambulo simbolis – mečetės su įspūdingais, į viršų besistiebiančiais minaretais.

Theodosius Cistern (Şerefiye Sarnıcı) – senovinė vandens saugykla. Įrengta čia apie 400-uosius metus. Šioje požeminėje talpykloje, kurios lubas remia net 9 m aukščio kolonos, buvo saugomas akveduku į miestą atitekantis vanduo. Neseniai atidaryta po aštuoneris metus trukusios renovacijos, talpykla tikrai daro įspūdį. Įėjimas nemokamas ir visai tuščia, vos vienas kitas lankytojas.

 

 

 

 

 

Vakarėja, dangus spalvinasi raudonai. Visos mečetės užsidaro lankytojams, netrukus į pamaldas ims rinktis tikintieji. Vaikštinėjame palei vienos nedidelės mečetės įėjimą, apžiūrinėjam duris. Vyrai ateina, nusimeta batus ir šmurkšteli pro tą paslaptingą uždangalą. Man labai smalsu kas vyksta viduje. Esu drausminama nelįsti..:) Bet netikėtai mano smalsumas atlyginamas – garbaus amžiau vyriškis parodo, kad galime įeiti. Duoda labai aiškias instrukcijas – batus į rankas ir į lentyną viduje šalia durų, man – gobtuvą ant galvos, abiems – sėsti ant suoliuko įėjus kairėje, jokių foto ir tik 5 min. !:) uch, paklūstame instrukcijoms nė nemirktelėję.. Netrukus jau sėdime ant suoliuko kilimais išklotoje salėje,  stebime kaip vienas po kito į vidų renkasi vyrai. Šventikas vykdo apeigas. Susirinkusieji stovi, klaupiasi, glaudžia kaktą prie grindų, kyla ir vėl klaupiasi.. oho, kokia puiki mankšta – jei taip rytą vakarą, šie vyrai tikrai neturėtų skųstis lankstumu:)) Prabūname tikrai ilgiau nei 5 min.. O išėję džiaugiamės dar viena autentiška patirtimi..

Viena iš Stambulo įžymybių – didysis turgus Grand Bazaar. Tikrai neplanavome jo lankyti, tačiau klaiiojant senamiesčio gatvelėmis, staiga susivokiame , kad patekoma į kažką labai didelio, dengto, su labai labai labai daug prekių.. na pasirodo, tai ir yra Grand Bazaaar… čia tiiieek visko daug… Kertame jį skersai ir lengviau atsikvepiame vėl patekę į gaivią naktį, po žvaigždėtu dangumi..:))

Dar vienas atradimas – avalynės pasaulis:)) Bent kelios gatvės panašu galėtų vadintis batų rojumi:) Viršutinių aukštų languose matosi apšviesti cechai, dirbtuvės, kur panašu didelė dalis visų batų yra gaminama.. Tvyro stiprus gumos, klijų ir gerų sandėrių kvapas..:) daugybė parduotuvių su įvairiausia avalyne vitrinose. O šaligatviai ir netgi gatvės nukrauti dėžėmis su batais..

Maisto visur labai daug, ir labai viliojančio paragauti. Vienas iš tokių kebabai. Kebabų rūšių daugybė, tikrai ne vienos dienos reikėtų, kad išragautum ir nuspręstum, kuris tavo 🙂

Kaip ir dažname pietų miete, ant kiekvieno kampo skrudinami kaštainiai:) Šis kaštainių pardavėjas patraukė dėmesį savo sumanumu – paskrudusius kaštainius “sodina” ant žalių kupstelių:)Desertų karalystė.. ir taaip sunku praeiti pro šalį:) bet kiek gi galima valgyti?:)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sutemus gyvenimas ant vandens nenurimsta, o mirganti šviesų jūra ir kviečia nemiegoti visą naktį:) Per daug nužingsniuota, pamatyta, paragauta.. keliaujame link Taksima aikštės, ieškomės savo autobuso stotelės ir vykstame į oro uostą tęsti kelionės. O į Stambulą, dar tikrai norėsis sugrįžti:))