Kuršių Nerija, aplankant Ventę ir Kintus (2019 m. rugpjūtis)
Kai gamtoje ima ryškėti artėjančio rudens ženklai, ir kalendoriuje atstumas iki rugsėjo vis mažėja, viduje apsigyvena nerimas.. laukia naujas sezonas, nauji darbai.. rikiuojasi “to be done” sąrašas.. kaip viską spėti, kaip padaryti geriau.. gal čia tik mums, moterims, būdingas toks nerimavimas, minčių sukiojimas (angl. rumination) galvoje vėl ir vėl..;)? Tokiu metu gerai kažkur pabėgti, kur vėjas saulė ir vanduo išblaškytų ir leistų ramiai pasimėgauti paskutinėmis nubildančios vasaros akimirkomis..
Tokia vieta, mums, Kuršių Nerija, konkrečiau Pervalka. Pats mylimiausias Lietuvos kampelis, po namų. Kur paplūdimys tuščias, vien tik tau, kur gamta dovanoja ✨✨✨✨✨ poilsį bet kuriuo metų laiku, kur tiesiog gera būti, kur visu kūno paviršiumi gali gaudyti saulės spindulius ir leisti jiems gaminti vitaminą D. Juk vitamino D trūkumas irgi gali būti sustiprėjusio nerimo priežastimi;) net 80 proc. vitamino D turėtume pasigaminti padedant saulei, bet kiek tos saulės šiaip gauname?
Automobilis čia nereikalingas, tačiau dviratis būtinas.
Man gražiausia dviračių tako atkarpa nuo Pervalkos link Juodkrantės, ypač dalis vingiuojanti pajūriu, palei kopas. Čia vasaros pradžioje žydėdavo, o vasaros gale uogomis raudonuodavo kopų šonus nukloję erškėčiai. Bet dabar visame “Naglių rezervato” ruože erškėčiai išnaikinti ..:( sako jie invazinis augalas.. gal būt, bet jų trūksta.. tiesa, šiek tiek likę (ir pasigrožėjimui, ir paskanavimui) už rezervato ribos, prie pat Juodkrantės:)
Na, o dviračių takas nuo Pervalkos link jūros ir link Juodkrantės jau labai labai prašosi remonto.. iki Juodkrantės apie 15 km, tad pirmyn atgal pasikračius, užpakali tikrai įskausta.. 🥴
Nors ši kelių dienų kelionė skirta poilsiui, į vietą, kurioje atrodo kiekvienas kampelis pažįstamas, vis vien norisi kažko naujo 🙂 Šį kart nauja – vienos dienos išvyka keltu per marias iš Nidos į Ventę.
Iki Nidos apie 15 km, čia dviračių takas puikus, galima lėkti, tad maždaug per valandą pasiekiam Nidos uostą. Prie uosto vartų, vėjui gan stipriai taršant plaukus, lūkuriuojam kelto.
Maršrutinis keltas “Ventainė” iš Nidos išplaukia 10.30 val. Kelionės mariomis trukmė beveik 1,5 val. Kaina pirmyn-atgal suaugusiam 18 eur, dviratis 4 eur. Patartina bilietus įsigyti internetu iš anksto, ypač labiau turistiniu metu, pastebėjome, kad daug keliasi vokiečių turistų (su dviračiais ir lagaminais, kitame krante juos pasitinka paslaugūs padėjėjai 🙂 ).
Nors bangos gan stipriai siūbuoja, labai stipriai nesitaško, tad keliaujame įsitaisę pačiame priekyje. Tas vėjas nuo pat ryto šiek tiek kėlė nerimą dėl plaukimo – ar neužsiūbuos, nesupykins.. tad, vaistinėje įsigijusi, sugeriu vaistų. Nežinau ar dėl jų, ar šiaip – viskas gerai:) nepanašu kad ir kitiems kelto keleiviams, kurių iš ryto nedaug, būtų bloga:) Plaukimas neprailgsta, nuostabūs vaizdai į visas puses, besibūriuojantys paukščiai..
Apie 12 val. atplaukiam į “Ventainę”, tai kaimo turizmo sodyba, restoranas, kempingas, pora km nuo Ventės rago paukščių stebėjimo stoties, pasirodė visai jauki vieta trumpam apsistoti.
Keltas atgal į Nidą išplauks 17 val., taigi turime 5 val. pasižvalgymui po apylinkes.
Restorano terasoje suvalgome po porciją tikrai skanios žuvienės ir, ant dviračių – į dešinę Ventės ragas, kurį paliekame pabaigai, į kairę, už maždaug 8 km, Kintai. Važiuojame plentu, dviračių tako nėra, bet automobilių nedaug, tad važiuojasi gerai. Pakeles puošia nuraudę šermukšniai ir gudobelės (nepamenu tokių kitų metų, kad gudobelės taip raudonuotų☺️, o gal kitur Lietuvoje jų nėra tiek daug..🤔).
Pakeliui stabtelėjame prie viešbučio-restorano “Šturmų švyturys”. Nealkani, tad tik pasidairome po teritoriją, čia labai graži, jauki aplinka, teko skaityti, kad ir maistas puikus, pagrinde šviežios, vietoje sugautos žuvies patiekalai. Matome kai šefė iš sandėlio parsineša ledukais apibertų starkių dubenį:)
Dar šiek tiek pavažiavus akį patraukia senos Muižų kaimo kapinaitės. Kadaise šioje vietoje buvo didelis dvaras. Šiuo metu dvaro, o beveik ir kaimo nebelikę.. Prieš kelis šimtus metų čia gyvenusius, kūrusius žmones primena išlikę užrašai ant senovinių antkapių ir krikštų.
Netrukus ir Kintai. Dailus, jaukus, šiek tiek kitoks nei likusiai Lietuvai įprasta miestelis.Kintų architektūra.
Vienas iš lankytinų objektų čia “Didžioji tuja”, teigiama, kad ji antra pagal dydį Europoje. Netrukus ženklas link jos (tokio sunku nepastebėti), sukame:)
Ženklas informuoja, kad nuo plento iki jos 650 m, paliekame dviračius, nes miško keliukas gerokai išbanguotas medžių šaknų, einame pėstute, karšta (telefono termometras sako, kad 28 laipsniai), galvojame ar verta “link kažkokios tujos”;) Atėjus paaiškėja, kad verta – medis tikrai įspūdingas, oho koks aukštas, įspūdingiausia kamienas, jis toooks.. o šalia tujos, informacinė lenta suteikusi žinių apie šiuos medžius – ši tuja dar tik apie 20 m aukščio, o savo gimtinėje Š. Amerikoje užauga net iki 45-60 metrų. Sunku įsivaizduoti medį dar dvigubai ar trigubai aukštesnį:)
Miestelio centre Vydūno, kuris čia dirbo pradinės mokyklos mokytoju, muziejus. Į vidų eiti nesusigundome 🙃, tik pasidairom po jaukų, įdomiomis detalėmis papuoštą kiemą.
Čia pat Emalės dirbinių meno galerija, į ją nusprendžiame užsukti. Eksponuojama įdomių lietuvių ir kitų šalių menininkų kūrinių, bent vieną tikrai norėtųsi įsigyti, bet neparduodama:)
Galvojome užsukti į seną garsią kepyklėlę kavos ir bandelių, randame ją, deja ji dirba tik nuo ketvirtadienio iki sekmadienio. Kitoje centrinės gatvės pusėje restoranėlis, neatkreipiau dėmesio į pavadinimą, užsukame, jų meniu gausus, daug žuvies patiekalų, kurie čia turėtų būti tikrai geri. Mes susigundom bulviniais sklindžiais su voveraičių padažu, visai skanūs:)
Po Kintų buvo planas važiuoti dar tolyn link senų, buvusių žvejų kaimų Svencelės ir Drevernos. Iki ten netoli, apie 8 km, tačiau miško kelias, kuriuo siūloma važiuoti, kad ir eina per mišką, bet labiau primena žvyrkelį.. pabandom, nutariam pasaugoti užpakalius ir sukamės atgal. Grįžtant susigundome morkų pyragu ir kava “Šturmų švyturyje”, man visada įdomu išbandyti gerų šefų pagamintus naminius pyragus, skanu.., beveik kaip namie, tik aplinka unikali;)
Tolesnis tikslas – Ventės ragas, paukščių žiedavimo stotis ir švyturys. Čia raudona raudona, neįprasta, gražu.
Nuo Ventės rago vos keliolika minučių dviračiu iki “Ventainės” prieplaukos.
Patiko šis kraštas, graži gamta, maloni aplinka, ramu. Čia, bent darbo dieną, ne per daugiausiai žmonių/turistų, bet santykinai daug vietų siūlančių kokybišką maistą, nakvynę, lyginant su pvz. šiaurės Lietuva, kurioje lankydamiesi to pasigedome 🙂
Atgal į keltuką ir į Nidą, ramiai be bangų;)
Sekantis rytas apniukęs ir vėjuotas, tačiau šilta, nelyja, gera pasivaikščioti palei marias, link švyturio iš kur atsiveria įstabus vaizdas į mirusias kopas (apie tai rašiau ir nuotraukas kėliau pernai). Į įlanką gaudyti vėjo renkasi kaituotojai:) su šiuo technišku, sudėtingu ir gan pavojingu pomėgiu ir juo užsiimančiais žmonėmis susipažinome ir pabendravome žiemą, lankydamiesi Egipto kaituotojų rojuje, Dahabe. Įdomi buvo pažintis, o nuo to laiko kaituotojus pastebime iš tolo:)
Pasivaikštome po mišką ir jau yra rinkinys vakarienei:)
Po piet, išsigiedrijus, vėl jūra, smėlis ..:)
Ir puikus nemokamas dūžtančių bangų masažas:)
https://kainesisedi.com/wp-content/uploads/2019/08/img_3015.movO sutemus ilgas šiltas žvaigždėtas vakaras..;) jausmas lyg būtum pietų kurorte, pasakiškos atostogos..:)