Slovakiški Vysoke Tatry (arba kai labai užsimanai į kalnus) (2019 rugpjūtis)

Kalnai, toks pasaulio stebuklas, kuris traukia visada… šį kart kilo noras eiti į kalnus tiesiogine to žodžio prasme – ne jais grožėtis iš tolo ar pasikėlus keltuvu, bet lipti, uždusti, pavargti, bet vis tiek lipti, pasiekti viršūnę, kad galėtum pasakyti waaau..:) ir norisi ne kažkada, o dabar..;) taigi, kas arčiausiai ir paprasčiausiai pasiekiama iš Lietuvos? Tatrai:) kolega atneša Vysoke Tatry trasų žemėlapį, apibraukia/rekomenduoja tris viršūnes Slovakijos pusėje (kiekvienai dienai po vieną), užsisakom nakvynę, susižiūrim būtinus daiktus kalnų žygiams (batai, kuprinės, apsauga nuo lietaus ir nuo šalčio/vėjo viršuje ir tt.) ir pirmyn į Slovakiją, į kalnus:)

Iš Vilniaus anksti, pro Alytų, per sieną ties Lazdijais, pro Augustavą….

….paliekant šone Varšuvą, pirma stotelė Krokuva, miestas kurį rūpėjo aplankyti, bet vis nepasitaikė progos:) Šį kartą jis pakeliui ir yra laiko, labai neskubame:) Šiaip visai nieko miestas:) pagrindiniai objektai centre ir senamiestyje – Vavelio pilis ir katedra, daug bažnyčių, turgaus aikštė.. senamiestis senas, jaukus nors žmonių daug.. pora valandų pasivaikščiojimo užtenka bendram paviršutiniškam įspūdžiui, bet tiek šį kartą ir gana, gal kada nors bus reikalų, kurie čia užlaikys ilgiau.

Šiek tiek pavažiavus už Krokuvos peizažas kitoks – lygumas keičia kalvos ir miškingi kalnai. Lenkija palydi lietumi ir dviguba vaivorykšte per visą skliautą. Nuo Krokuvos link Zakopanės ir Slovakijos Vysoké Tatry  nebėra autostradų, keliai vingiuoja per gyvenvietes, automobilių labai daug, eismas vyksta labai lėtai.

Slovakija pasitinka dar aukštesnėmis kalnų viršūnėmis.

Pakeliui palydime saulę, bet nakvynės vietą Štola miestelyje pasiekiame dar pilnai nesutemus. Iš Vilniaus išvykome apie 7 val. ryte, nakvynės vietoje atsiradome prieš 21 val. Važiavome per daug neskubėdami, sustodami pailsėti ir užkąsti, apie pora valandų pasivaikščiojome Krokuvoje. Važiavome sekmadienį, gal todėl kelyje nepasitaikė didesnių spūsčių.

Slovakijos Vysoké Tatry yra netradicinis miestas, toks kaip mūsų Neringa – vienas pavadinimas apjungia keletą mažesnių ir didesnių kurortinių miestukų, išsidėsčiusių abipus juos jungiančio kelio. Kur nėra gyvenviečių žaliuoja pušys, maumedžiai, kalnapušės. Pagrindiniai trys miesteliai: Tatranská Lomnica, Starý Smokovec, Štrbské Pleso. Starý Smokovec primena Juodkrantę, net pastatų stilius kažkiek panašus.. O Štrbské Pleso puošmena – vaizdingas ežeras (pleso, išvertus  iš slovakų kalbos, reiškia – kalnų ežeras), aplink kurį gali vaikštinėti, po jį irstytis ir kitaip aktyviai ar pasyviai leisti laiką lyg Nidoje prie marių:)) Tik čia, Vysoke Tatry, vietoje marių, atsiveria platus slėnis, o vietoje jūros, stūkso kalnų viršūnės:) na ir Vysoke Tatry yra maždaug kilometru aukščiau jūros lygio nei Neringa:)

Vietų apsistoti čia daug ir įvairių – nuo kempingų iki prabangiai atrodančių milžiniškų viešbučių. Mūsų kelionė ekspromtinė, tad nakvynės vietos ieškojome paskutinėmis dienomis, nenorėjome per daug išleisti, ieškojomės paprasto varianto. Tinkamas pasirodė Vila Victoria Štola miestelyje. Štola yra šiek tiek į šoną/žemyn nuo pagrindinio Vysoke Tatry kelio, tačiau beveik per vidurį viso, keliasdešimt kilometrų besitęsiančio, miesto. Tad netoli (keliolika km) tiek iki pačiame gale esančio Štrbské Pleso, tiek iki Starý Smokovec. O kaina mažesnė nei pagrindiniuose miesteliuose. Didelis kambarys su dušu, WC, keliems kambariams bendra virtuvėlė, švaru, viskas ko reikia. Šalia esančiame viešbutyje galima užsisakyti pusryčius, mes juo ėmėme, jie normalūs, europietiški, bet tokie “buki”, be meilės paruošti..:)

Trims dienoms čia, suplanuotos trys viršūnės/keteros, aukščiausia ir sudėtingiausia iš jų – Rysy (2499 m) buvo planuota antrai dienai, po “apšilimo” žygio pirmąją dieną. Bet planus pakoregavo orų prognozė, kuri pirmą dieną žadėjo gražų orą, o toliau 50/50 lietų/nelietų. Šiaip ta prognozė tokia ir liko iki galo, pvz rodo nuo 12/13/14 val. 30/40/50 proc. lietus…:) Mūsų jaunasis bendrakeleivis puikiai apibūdino tokią prognozę – “Galvok pats!”:))  Tai ir galvojome patys, o galvojimas paprastas – ryte nelyja, tad einam, o vėliau kaip bus taip:)

Rysy, pirma žygio diena.

Taigi, pirmai dienai – labiausiai rekomenduota viršūnė Rysy.

Maršrutas trumpai:

Iki Rysy iš Slovakijos pusės yra tik viena trasa, todėl pakilti ir nusileisti reikia tuo pačiu keliu (arba keliauti į Lenkiją, nes ši viršūnė tiesiai ant Lenkijos – Slovakijos sienos). Nuo Štrbské Pleso iki jau netoli viršūnės esančios poilsio vietos, namelio –  Chata pod Rysmi, keturios valandos gryno ėjimo aukštyn. Nuo chat’os iki viršūnės maždaug valanda kopimo. Atgal truputėlį greičiau. Viso, pirmyn-atgal nukeliavome 28 km, trasoje praleidome apie 10 valandų. Viršūnė populiari, todėl žmonių gana daug. Bet vaizdai nuo jos tikrai verti ėjimo ir kopimo ir vėl ėjimo žemyn:)

Plačiau:)

Startuojame prieš 10 val. ryto iš Štrbské Pleso miestelio, automobilį paliekame centriniame parkinge (5,5 eur/diena), keli šimtai metrų nuo trasos pradžios, renkamės raudoną trasą. Trasos ir atstumai iki norimo tikslo čia labai gerai, aiškiai sužymėti, žmonių daug, pasiklysti būtų sudėtinga:)

Pradžioje žingsniuojame mišku, tarp aukštų pušų susidraugavusių su akmenimis:)

Kylant dideles pušis keičia kalnapušės, kalnų viršūnės šiek tiek priartėja.

Šalia tako smagiai čiurlena upeliai, prie jų gera prisėsti atsikvėpti. Čia jau ir kalnapušių beveik nėra – alpinės pievos, su galybe žydinčių augalų.

Viršūnės artėja, o nuo tako atsiveria vis platesnis vaizdas į slėnį. Ėjimą keičia kopimas (remiesi kojomis ir prisilaikai rankomis:)) Vietomis, kad įveikti statesnę sieną, tenka įsikibti į prie uolų pritvirtintas grandines, arba palipti metalinėmis kopetėlėmis. Net ir einant žingsniai sulėtėja – trys/penki/dešimt žingsnių ir stabtelėji atsikvėpti, sulėtinti pulsą. Įkvepi/iškvepi ir vėl pirmyn trys/penki/dešimt… lėtai, lėtai, bet į priekį, aukštyn 🙂 apsidairai aplinkui – vieni kopia lengvai, greitu žingsniu netgi su sunkiomis kuprinėmis, kiti juda dar lėčiau dar sunkiau.. Bet visi draugiškai, atsargiai, praleisdami, palaukdami, pasisveikindami ir vedami vieno tikslo – pasiekti viršūnę, įveikti save..::))

Nuo viršūnės atsiveria nuostabi panorama, kuri gražiną kuriam laikui dingusią šypseną, nuramina per dažnai plakusią širdį ir užpildo ją džiugesiu, jausmas – wau:)

Nuo viršūnės skubėti žemyn nesinori – dairomės tai į Slovakiškąją, tai į Lenkiškąją pusę. Susirandame vietą patogią atsisėsti, geriame arbatą.. gerai:) Na bet žemyn teks leistis, niekas nenukels iš čia:) Kelias žemyn irgi nėra lengvas, nors kvėpuojasi lengvai, bet, akmenimis žemyn, kojoms krūvis  nemenkas:)

Kadangi laiko iki sutemų dar sočiai (žemėlapis rodo, kad nusileisti prireiks gerų trijų valandų), kažkiek nusileidę prisėdame pačilinti prie nuostabaus Velke ežeriuko.

Pirmos dienos apibendrinimas – mums, nepratusiems, buvo sunkus žygis, įveikta virš 28 km., trasoje praleista apie 10 valandų su pailsėjimais.

Maršrutas populiarus, todėl vietomis daug žmonių. Kad daug žmonių kartais truputį erzina, nes juk kalnuose norisi ramybės:) Kita vertus, prieš išvykstant vienas žmogus man sakė: “..kai visi perkasi maudymkes ir važiuoja kur karšta, tu ieškai pirštinių ir neperšlampamų batų..”🙂 Dabar galiu atsakyti – tikrai ne visi “perkasi maudymkes”, yra daugybė tokių, kurie keistos traukos vedami, kopia, lipa kol pasiekia savo tikslą, kad galėtų tuo pasidžiaugti ir tada keliauti tolyn. Ir jie, čia kopiantys, labai įvairūs – nuo mažylių tėvų kuprinėse ar kopiančių savomis kojytėmis prilaikant tvirtai rankai, iki garbaus amžiaus žmonių, rankose laikančių žygio lazdas ir su šypsena žygiuojančių į matyt jau keliasdešimtąją jų viršūnę.. :))

Antra diena. Krioklys Vodopad Skok ir perėja Bystre sedlo.

Maršrutas trumpai:

Startuojame iš Štrbske Pleso, renkamės geltoną trasą, pirmiausiai link Vodopad Skok, už jo, link Bystra lavka/Bystre sedlo (perėja).  Atgal, už perėjos toliau keliaujame (leidžiamės žemyn) geltona trasa, kuri po šiek tiek daugiau nei valandos gryno ėjimo atsišakoja – yra galimybė sukti į mėlyną trasą ir, per 15 min, pasiekti keltuvą, bet mes šios nesirenkame, toliau keliaujame geltona trasa, kuri pereina į raudoną ir atveda link ežero:) Nueita 24 km., trasoje, su sustojimais ir, praleista apie  8 val.

Plačiau:)

Jėgos po pirmosios kiek išsekę, tad ieškome lengvesnio maršruto. Kadangi maždaug nuo pietų yra tikimybė sulaukti lietaus, startuojame kuo anksčiau – prieš 9 jau žygiuojame vėl nuo Strebske pleso miestelio. Automobilį paliekame ne cenriniame parkinge, bet arčiau trasos pradžios, šalia žiemos sporto centro (prie pat sporto centro yra brangus parkingas, reik dairytis šiek tiek prieš, ten dirba žmonės, kurie parodo ir pinigus paima:)). Parkavimo kaina čia, kaip ir centriniame, 5,5 eur/dienai. Pirmiausia link krioklio “Vodopad Skok”, tada į jo viršų ir tolyn link Bystra lávka viršūnės (2314 m.), per perėją ir žemyn jau kitu keliu. Viską pavyko įveikti per 8 valandas, suvaikščiota kiek daugiau nei 24 km. Išvada – puikiai pasirinktas maršrutas:) Lietus taip ir neužklupo;) Beje šis maršrutas man ko gero patiko labiausiai nes dėl žymiai mažesnio žmonių kiekio jame, kai kur galėjai pajusti tikrą, gilią kalnų ramybę:)

Pradžioje kelias vingiuoja mišku, bet neilgai..

Greit atsiveria nuostabus slėnis..

Tolumoje ir jau čia pat krioklys.. šiuo metų laiku vandens nelabai daug, bet vis vien gražu, o šniokštimas girdisi iš tolo

Šonu, nužymėta trasa ropščiamės ant krioklio viršaus

Nuo viršaus vaizdas į slėnį, kuriuo atėjome.. nuo miestelio ateiti ir užsiropšti užtruko apie 1.20 val., šiek tiek greičiau nei žadėjo nuorodos:)

Tolyn taku link ežero, kurį pasiekę, prisėdame pailsėti.

“Pėsčiųjų takas” vingiuoja tolyn, viršūnės kryptimi. Slėnis labai vaizdingas, negaliu ramiai praeiti pro čia žydinčius augalus – kamerai, pentiniai, katilėliai, snapučiai, jonažolės ir daugybe kitų, kurių pavadinimai neišplaukia iš atminties..

Takas tampa vis mažiau patogus – lyg daug daug akmeninių laiptelių, mažesnių, didesnių, lygių ir nelabai, stabilių ir nelabai.. gerai, kad nelyja, tad neslidu.

Stabtelėjimas atsikvėpti (ir sulaukti kol prisivysiu, nes einu lėčiau) ir žvilgsnis lipimo kryptimi..

Jau beveik keteros viršuje.

Už jos dar vienas slėnis su ežeru, prie kurio vėl poilsis, laikas pasistiprinti tuo ką nešamės – trobelių (chat’ų) šiame maršrute nėra.

Ežero pakraščiu vėl tolyn, dabar jau link siekiamos viršūnės ir perėjos.

Kad maršrutas nelabai sunkus įrodo ta pačia trasa keliavusi šeimyna su trimis vaikais. Į viršų pirma neuždusdama kopė mergytė, o žemyn smagiai pirmas liuoksėjo mažasis vaikinukas:)) Džiaugsmas radus sniego vasarą:)

Kad pasiekti ir perlipti perėją, reikėjo šiek tiek palypėti įsikibus į grandines.

Perėja įveikta, už jos ežeras, platus slėnis, šiek tiek kitoks peizažas:)

Kelias žemyn vaizdingas, daugiausiai tarp kalnapušių, vėl primena Neringą:)

Bet tikrai nelengvas – daug daug daug “laiptelių” žemyn 🙂

Užtat vaizdai užburiantys, o nusileidus pasitinka nuostabus ežeras, kurio vanduo maloniai atvėsina pavargusias kojas:)

Buvo gera žygio diena:) Kadangi ji baigėsi dar ne taip vėlai vakare, važiuojame vakarienės į Stary Smokovec.

Renkamės keliose vietose pagirtą (įskaitant Trip advisor), vietinės virtuvės patiekalais garsėjančią “Koliba Kamzik“. Šiaip viskas joje gerai – gan platus pasirinkimas jų vietinių patiekalų, personalas puikiai kalba angliškai, meniu irgi yra angliškas, kainos užkeltos, bet ne per daug ir t.t. tačiau man ši vieta labai gero įspūdžio nepaliko nei maistas, nei bendra atmosfera.. tiesiog jaučiasi, kad jie labai populiarūs čia..:) o gal aš tiesiog “ieškau ko nepametusi..”:) jei planuotumėte ten eiti vėliau vakare, manau staliuką geriau rezervuotis iš anksto, nes mums atėjus po 6 val. dauguma staliukų buvo užimti arba rezervuoti, netrukus užsipildė visi, taigi vieta tikrai populiari:)

Trečia diena.

Iš ryto, pagal suplanuotą maršrutą, atrodė bus sunkiausia ir ilgiausia diena. Planas – pasiekti Teryho chata iš Stary Smokovec ir pereiti sudėtingą (čia mano mėgėjišku vertinimu) Priečne Sedlo perėją (2352 m.). Planus pakoregavo lietus ir rūkas. Bet diena buvo ne iš lengvųjų – suvaikščiota 23 km, trasoje praleista 9 val.

Startuojame iš Stary Smakovec 9 val., taupydami jėgas ir laiką keliamės traukinuku iki Hrebienok (1255 m., bilietas suaugusiam aukštyn-žemyn 11 eur). Oi kaip gerai tas traukinukas, sutrumpina tą kelio dalį, kuri neįdomiausia, tiesiog per mišką. Nuo keltuvo renkamės trasą link Theryho chata, ten pirmas šios dienos tikslas ir pagrindinė poilsio vieta prieš perėją. Ženklai sako, kad iki chatos 2.45 val., nuo chatos iki perėjos (Priečne sedlo) dar 1.30 val.

Pradžioje kelias vingiuoja mišku palei upelį, netruks prieiname krioklius (Vodopady studeneho Potoka, Obrovsky Vodopad).

Čia visai būtų galima ir sustoti, įsitaisyti ant vieno iš didžiulių akmenų, klausytis vandens šniokštimo ir ilsėtis…;) einant trasa toliau upelis vis šalia, tad mažesnių ir didesnių kriokliukų, lieptelių ir gražių vietų čia ne viena. Neplanuojant ilgai lipti aukštyn, galima iki čia pasikėlus maloniai leisti laiką lengvai pasivaikščiojant – vaizdai gražūs ir kelias gana patogus:)

Mes kylame aukštyn. Aukštus medžius vėl keičia kalnapušės, vėliau lieka tik žaliuojantys ir žydintys žolynai, dar aukščiau tik akmenys.

Trys valandos kopimo ir chata pasiekta:) Skaniausia Kapustová polievka (tradicinė slovakų raugintų kopūstų sriuba su rūkytomis kiaulienos dešrelėmis, mėsa ir džiovintais grybais) su gražiausiu vaizdu..:) Ši chata gan moderni: tualetai viduje, nakvynei siūlomi net keli kambariai su šešiomis – dvylika lovų, kiek matėsi pro langą lovos su “balta” patalyne, t.y. savo miegmaišio, kilimėlio nereikia.

Pavalgėm, pailsėjom apie valandą ir paliekam chat’ą.

Pro skaidrų ežeriuką kylam aukštyn link perėjos, kol kas dar nenujaučiam, kad jos šį kartą nepasieksime..

Nors kai dabar žiūriu nuotraukas, darytas einant link perėjos, akivaizdu, kad dangus nežadėjo nieko gero, tik nekreipėm dėmesio..

Šiek tiek pakilus ir apėjus vieną gūbrį pasimato perėja.. va ten tarp dviejų viršūnių esantis įdubimas, vieta, į kurią planavome patekti, kad per ją persiropšti į kitą kalnagūbrio pusę. Panašiai kaip padarėme vakar. Tik vakarykštėje perėjoje ropštis uola įsikibus į grandines reikėjo tik šiek tiek, o šiandieninėje, jei teisingai įžiūrėjome, žmonės taip kopė jau maždaug nuo ten kur matosi sniegas..

Na, baisu, nebaisu, bet tikslas atrodė jau visai čia pat kai prasidėjo lietus su griaustiniu ir ledukais, o viską per kelias minutes apgaubė tirštas rūkas.. pasislėpėme po didžiuliu akmeniu, tikėdamiesi, kad tai trumpam ir tuoj sutuacija pasitaisys..

Deja, nesitaisė.. šalia mūsų ėjusi ir besislėpusi moteris pasakė, kad sukasi ir eina atgal.. mes irgi supratome, kad baisokai atrodžiusi perėja tokiu oru tapo pavojinga.. slidu, sušalę rankos ilgai į grandines įsikibę nepabus.. taigi labai nenorom teko priimti sprendimą grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atėjome.. paskui, lietui nurimus ir pragiedrėjus, aišku svarstėme “o gal reikėjo bandyti..”, bet bus stimulas grįžti ir įveikti kitą kartą:)) be to lietus tai užeidavo, tai praeidavo visą kelią atgal, liovėsi tik visai vakarop, jau nusileidus prie krioklio..;)

Eiti žemyn lietui lyjant buvo visai nelengva – akmenys ne tik nelabai patogiai išsidėstę, bet dar ir slidūs.. pora kartų slystelėjus, raumenis teko įtempti labiau ir žiūrėti kur koją dedi atidžiau.

Pora valandų ėjimo ir vėl prie upelio, nebelyja ir galima atsipūsti:)

Ir vis tik koks geras išradimas tas traukinukas, kuris greit ir lengvai nuvežė likusį kelią žemyn, kone iki pat automobilio:))

Ši, trečia, diena šiam kartui buvo paskutinė. Jausmas dvejopas. Viena vertus kaip ir gana: per tris dienas praktiškai įvykdėme planą maximum – perėjome trimis gana skirtingais maršrutais, įkopėme į nuostabius vaizdus atvėrusią Rysy viršūnę, vakar persiritome per kalnagūbrį perėja (pirmoji man..:)), šiandien nepavyko pagal planą, bet svarbiausia sveiki grįžome, be to patyrėm nuotykį..:) kita vertus – šiek tiek gaila išvykti – dar daug ko nepamatėme, šiek tiek įgudome eiti, priprato ir kojos, ir širdis. Bent man kvėpuoti kylant šiandien jau buvo lengviau nei pirmąją dieną, nors tempas lėtas, bet stabilus.. tad dar diena/kita būtų visai gerai.. bet visada juk galima grįžti:))

Paskutinė diena: Belianska jaskyna, kelionė namo.

Šiandien jau link namų, bet pakeliui dar stojame prie urvų “Belianska jaskyna”. Tai vieni didžiausių lankytojams atvirų stalaktitų-stalagmitų urvų Slovakijoje. Reguliarūs turai šiuo metų laiku čia kas valandą, pirmasis turas nuo 9 val. Tikslas į jį spėti. Svarbu žinoti, kad nuo parking’o iki įėjimo į urvus apie 25 min. pėsčiomis į gana statų kalną:) Spėjame, žmonių šiuo metu dar nedaug. Tai ir privalumas, ir trūkumas. Trūkumas tame, kad tokio dydžio grupės gidai nedalina pagal kalbas, kaip esu skaičiusi kad daro kai susirenka daugiau. Gauname lapukus su esminių momentų aprašymu anglų kalba ir klausomės gidės čiauškėjimo slovakiškai:) Nors per daug klausytis ir nėra ką, daugiausia dairytis. Nuo kitų, anksčiau matytų urvų, šis išsiskiria savo aukščiu, lankytojams rodomos dalies ilgis apie 1,3 km, o aukščių skirtumas 125 m. Judama iš salės į salę, kur gamtos sukurti grožiai išmoningai apšviesti ir pavadinti (grybas, palmė, burgeris, krokodilo oda, krioklys ir t.t.). Teigiama, kad įėjimą į urvą dar 18 a. pradžioje atrado aukso ieškotojai, jis buvo pamirštas ir vėl atrastas. Lankytojai čia vedžiojami nuo 18 a. pabaigos, nuo 1896 m čia yra elektrinis apšvietimas. Viso su gide apkeliaujame šešias sales, kuriose netikėčiausių formų vandens ir akmens kūriniai. Paskutinėje, erdvioje skliautuotoje “muzikos salėje” užburia trumpas “pasirodymas” – klasikines muzikos ir šviesų žaismo derinys. Rašoma, kad anksčiau čia reguliariai buvo rengiami koncertai, turėtų būti įspūdinga.

Fotografuoti urve galima tik su leidimu už 10 eur., tad visi tik grožėjosi akimis, o ne fotkino:) bet nuotraukų yra internete, pvz. tokia:

Urvo lankymas užtruko apie pora valandų, tad apie 11 val. pajudėję nuo jo, namus pasiekėme jau po pirmos naktį (dar laikas valanda pasisuko:). Valandai buvome sustoję papietauti, o visą kitą laiką važiavome. Labai daug užgaišome iki Krokuvos ir šiek tiek už jos, link Varšuvos – begalė automobilių, keliai per miestukus, ištisinės spūstys.. džiaugtis galima nebent tuo, kad matosi ten vykstančios didžiulio kelio statybos, gal po metų-dviejų ta vieta nebebus taip stipriai užlaikanti:)

Praktiniai kelionės aspektai:

Reikalingi daiktai:

• tvirti batai (ne kartą mintyse dėkojau mums batus padėjusiai išsirinkti konsultantei (Montis Magia parduotuvėje), kuri siūlė amortizuojantį padą ir batus su membrana. Padas sugėrė kojai tenkantį krūvį, ypač žingsniuojant žemyn ir ypač pavargus, kai kas žingsnį tarsi užkrenti ant vienos, paskui kitos kojos. O membrana, net ir einat upeliais virtusiais takais, išsaugojo kojas sausas:)
• specialios kojinės.
• neperšlampama ir nuo vėjo sauganti striukė/skraistė.
• patogi, tvirta apranga.
• patogi kuprinė.
• saulės akiniai ir kremas nuo saulės.
• vandens gertuvės, patogiau keletas mažesnių ir dėžutės maistui.
• tepalas sąnariams ir raumenims (aš naudoju iš kvapų namų”Kamparo balzamas geltonoji karpūra”, jį vežuosi ir važiuojant slidinėti). Nebūtinas, bet po intensyvios dienos praverčia:)
• mes neturėjome, bet kitam kartui svarstyčiau įsigyti specialias žygio lazdas – manau jos padidintų saugumą žingsniuojant nepatogiu taku, be to gal kiek sumažintų krūvį kojoms. Jos labai patogiai susitrumpina kai nėra reikalingos, sutrumpintas jas galima įsidėti į kuprinę, kad netrukdytų pvz įsikibti rankomis.
• Trasų žemėlapis. Nors vietoje visos trasos sužymėtos, bet pasiruošti žygiui reikia iš anksto. Mes turėjome kolegos paskolintą žemėlapį, vietoje, infocentre nusipirkome naujesnį. Specialiame žemėlapyje nužymėtos visos trasos, su nuorodomis kiek laiko trunka įveikti pažymėtus atstumus, su ženkliukais ar ta vieta einama, ar kopiama ir daug kitos naudingos informacijos.Net ir be automobilio apsistoti toliau nuo trasų, keltuvų ir kt. Vysoke Tatry  mieste – ne problema. Tarp pagrindinių miestelių kursuoja traukinys, o iš/iki šone esančių, kas valandą važiuoja autobusai. Taip pat patogu tai, kad gali palikti automobilį parking’e (5-6 eur/diena) viename miestuke, pakilti į kalnus, nukeliauti tolyn, nusileisti į kitą, o prie automobilio patogiai grįžti traukiniu.