Šiaurės Lietuva: Akmenės karjerai, Mūšos Tyrelio pažintinis takas (2019 liepa)

Vieną ilgą liepos pabaigos šeštadienį paskyrėme pažinčiai su Šiaurės Lietuva. Pagrindiniai dienos tikslai du: ekskursija po Akmenės rajone esančius karjerus ir Mūšos Tyrelio pažintinis takas.

Pradedame nuo ekskursijos, į kurią registravomės iš anksto. Gidas Justas Teišerskis, jo puslapis facebook’e. Ekskursijos pradžia 10 val. Ventos regioninio parko Lankytojų centre. Nuo Vilniaus iki čia apie 3 val kelio:) Lankytojų centras naujas, modernus. Pagrindinės centro temos – gamta ir milijonai metų atgal – iškastos gyvūnų liekanos (fosilijos), dinozaurai:) Pažinčiai tiek su viena, tiek su kita tema daug interaktyvių ekspozicijų – parko ir apylinkių žemėlapis, kur paspaudus mygtuką ne tik matai kur yra dominantis objektas, bet ir keletą jo nuotraukų ekrane; paukščių ir gyvūnų stendai, kur gali pamatyti nuotraukas, pasiskaityti aprašymus ir išgirsti jų balsus, na ir žinoma dinozaurai, fosilijos, kelionė laiku iš vienos eros į kitą ir kt. Įtraukia, ir ne tik vaikus:))

Gidui trumpai papasakojus apie lankytojų centrą ir būsimos ekskursijos planą, vykstame į pirmąjį numatytą lankyti – Menčių klinčių karjerą. Gana išsamus ir emocingas kelionės po jį aprašymas ir įspūdingos nuotraukos sudėtos čia. 

Anot gido, klintys čia kasamos nuo 1931 metų, kai estų kilmės verslininkas įsigijo mažą žemės sklypą ir su vos 20-čia žmonių ėmėsi rankomis kasti/laužyti klintis (kalkakmenį) ir gaminti iš jų kalkes. Vėliau karjeras ir gamyba augo, vienu metu dirbo net 200 žmonių, bet atėjo karas, po to sovietai ir privačios iniciatyvos kuriam laikui buvo sustabdytos. Šiuo metu karjeras yra eksplotuojamas toliau. Kasamos klintys keliauja į N. Akmenės betono gamyklą ir, turbūt, kitur. Kadangi darbo dienomis ir darbo valandomis čia važinėja sunkiasvorė technika, lankytis gali būti pavojinga, nors draudžiančių ženklų nesimatė. Vaikštant čia, iš tiesų gali pamiršti, kad esi Lietuvoje – uolėti šlaitai man priminė Suomiją ar net Egipto dykumą. Sako, kad čia pasijunti lyg Marse, gal, tik kas žino kaip tame Marse:))

Mums, tiesą sakant patys vaizdai čia didelio įspūdžio nepaliko, visai įdomu, bet wau nebuvo:) Tačiau buvo įdomu išgirsti gido pasakojimą kaip kas veikia karjere, kaip kasama, kaip karjeras saugomas nuo užliejimo, kur naudojamos iškastos klintys (cemento/betono gamybai), kuriuo istoriniu laikmečiu visa tai susidarė ir iš ko (teigiama kad šioje vietoje kadaise plytėjo vandenynas, o jame milžiniškas koralinis rifas) ir kt.

Sekanti stotelė – Šaltiškių molio karjeras. Čia vaizdai įspūdingesni. Mums pasisekė, kad lankymosi metu, nors ir šeštadienis, čia darbavosi milžiniškas ekskavatorius.. tikrai kaip iš filmų apie kosmosą.. Gidas vedėsi artyn link jo, kad pajustume mastelį. Netikėtai žmogus valdantis šį monstrą pasignalizavo, išjungė variklius ir pašaukė “ateikit čia”:)) Taigi ekskavatoriaus dydį buvo galima pajusti ir iš išorės, ir iš vidaus. Buvo waaau:)

Išgirdome, kad kaušu, vienu metu jis pakabina apie 15 tonų molio, tada trosai traukia kaušą aukštyn, strėlė sukasi ir pila pasemtą molį į kalną šalia.. stebėjome kaip dirba, vaizdas hipnotizavo..:) Jis vadinamas “žingsniuojančiu” – esant reikalui sugeba keliauti iš vienos vietos į kitą – lėtai, lėtai, bet jei pats nekeliaus, kas gi jį perkels kitur?:) Gidas pasakojo kaip jis tai daro (žingsniuoja”), bet jau pamiršau..

Puikių foto iliustruojančių šiuos karjerus galite rasti čia. Iš esmės ekskursija patiko, ne tik dėl pamatytų vaizdų, nebūdingų Lietuvai, bet ir dėl naujų žinių – kaip veikia karjerai, kur naudojama čia iškasta medžiaga, kokios mašinos čia dirba ir kaip jos atrodo.. Be to, šiek tiek pakeliauta laiku – milijonus metų atgal į laikus, kai tai kas dabar kasama, formavosi. Man tik viskas buvo truputėlį per lėtai – labai daug žmonių, gal apie 20 automobilių. Ekskursantai nuo kelių mėnesių iki garbaus amžiaus. Gidas tikrai labai kantrus ir malonus, laukė, aiškino.. Man truputį norėjosi tempo.. Bet be gido manau būtų buvę žymiai mažiau įspūdžių. O į molio karjerą turbūt ir nepatektum, bent jau prie įėjimo yra ženklai įspėjantys, kad vaikščioti draudžiama. Beje, gido Justo paslaugas galima užsisakyti individualiai, savo grupelei, pagal savo poreikius, jis tikrai daug žino apie objektus kuriuose dirba, įdomiai pasakoja, rekomenduoju: https://www.facebook.com/karjerais.lt/:)

Po keturių valandų ekskursijos norėjosi valgyti. Kone vienintelė maitinimo įstaiga apylinkėse  – Kaimo turizmo sodyba/kavinė – “Viliošiai”. Meniu labai platus. Paklausiau kas pas jus tikrai skanu, padavėjas rekomendavo ką tik išvirtus cepelinus. Ok, neškite:) Deja jie buvo ypač prasti… keista.. Na bet kalorijų gavome, degalinėje įsigijome “Boržomi” ir diena tęsiasi:)

Aplankėme netoliese buvusį Viekšnių miestelį – jame ant Ventos upės vandens malūnas, kabantis tiltas. Sužinojome, kad Venta trečia pagal ilgį Lietuvos upė, na matyt tai kažkada mokėmės mokykloje, bet dabar tai išmokome iš naujo, stovėdami prie upės ir skaitydami informaciją lentoje, tad gal įsimins ilgesniam laikui:)

Taip pat jaukus Papilės miestelis. Čia paminklas Daukantui, Daukanto muziejus, apžvalgos bokštas..

Vykstame link sekančio dienos tikslo – Žagarės regioniniame parke esančio “Mūšos Tyrelio pažintinio tako”. Jau kurį laiką norėjosi čia atvažiuoti, buvau skaičiusi, kad tai ne tik ilgiausias, bet ir gražiausias pažintinis takas Lietuvoje. Čia absoliuti tyla ir ramybė, svaiginančiai kvepiantys pelkių augalai ir užburiantys ežero vaizdai.

Neįprasta pažintiniame take rasti koplytėlę. Ji tokia mažytė, čia tinkanti, o šalia. lentoje aprašyta paslaptinga jos atsiradimo istorija.

Keliaujant taku vaizdai keičiasi..

Įspūdingiausia  – ežero pakrantės.

Šis takas panašus į netoliese Vilniaus (prie Trakų) esantį Varnikų pažintinį taką, tik gerokai ilgesnis. Nuo Vilniaus į čia atvykti toloka, gal geriau kelis kartus apeiti Varnikų taką:) Bet būnant netoliese ir norint bent porai valandų pasinerti į visišką ramybę, tikrai puiki vieta:)

Vėl turininga diena, pamatyti dar keli puikūs Lietuvos kampeliai, pailsėjusi galva ir šiek tiek pavargęs kūnas – apie 11 km suvaikščiota, virš 600 km nuvažiuota, iki vidurnakčio sugrįžta…