Automobiliu iki rytų Vokietijos (2019 birželis)

Rytų Vokietija ko gero nėra vienas iš populiariausių atostogų maršrutų automobiliu iš Lietuvos. Tačiau jei kelionei yra laiko tik savaitė, iki Balkanų, Italijos, Norvegijos ar kitų žavingų pietų/šiaurės Europos vietų važiuoti per toli, gal Rytų Vokietja gali būti alternatyva Čekijai, Ukrainai ar pan.?

Mums tokia kelionė susidėliojo derinant darbinę išvyką į Leipcigą su trumpomis atostogomis:)

Iš Vilniaus išvykstam saulei tekant.. Šios dienos tikslas Leipcigas, ten kelios dienos darbinių reikalų, o po to pasižvalgymai aplink..:) Pakeliui, kojoms pramankštinti (jau apie 700 km įveikta) ir kažką pamatyti stabtelėjimas Lenkijos miestelyje Gniezno (netoli Poznan). Rašoma, kad X a. Gniezno buvo pirmoji Lenkijos sostinė. Šiuo metu pagrindinė miesto įžymybė įspūdinga gotikinė katedra. Vaizdas į ją, ir iš jos viršaus:

Miestukas nieko ypatingo, bet kelionės paįvairinimui ir prasijudinimui, 240 laiptelių į bokšto viršų ir pasivaikščiojimas jaukia centrine gatve, visai tiko..:) na jei nebūtų buvę 33 laipsniai karščio būtų dar geriau:)

Ar kelionė buvo sunki? Turbūt būtų keista jei sakyčiau ne, bet lengvesnė nei įsivaizdavome, prieš:) ir žinoma savo darė karštis, kuris vietomis, anot automobilio termometro, siekė 36 laipnius, ir kuris vertė dažniau stoti atsikvėpti:)

Bet 7 p. m. vietos laiku, po 15’os valandų kelionėje jau galima lįsti po dušu seno istorinio Leipcig’o namo palėpiniame butuke – mūsų namuose keturioms sekančiomis dienoms, užsakytame per Airbnb (nuoroda čia ). Butukas sename gera dvasia alsuojančiame name su išradingais gyventojais..;) Ant stoglangio, virš lovos greit suimprovizuojame “užuolaidą”, nes saulė vis dar spigina, o langai pliki..:) foto – buto fragmentas, laiptinė ir vidinis kiemelis, kuriame ne tik vieta griliui, bet ir keli savotiški daržiukai (pvz toks, senoje vonioje), ir net kompostinė su instrukcija:

Kas ieško viešbutiško sterilumo ir idealios tvarkos, gal reikėtų pasirinkti kitą vietą nakvynei:) Tačiau kam norisi, kad ir tik per atostogas įkvėpti bohemiškos laisvės, vieta puikiai tiks:) Tik žinoma jei negąsdina, kad butas palėpiniame, t.y. penktame aukšte, lifto nėra, o laiptai mediniai girgždantys ir gana statūs:)

Leipcigas

Geras miestas:) Nelabai didelis (apie pusė mln. gyventojų, didžiausias Saksonijoje), gan ramus, neperkrautas turistų, turintis gražų jaukų senamiestį, alsuojantis laisve..:) Atrodo patogus mokytis (senas, stiprus universitetas, mokslo institutai) ir dirbti… Pagrindinis judėjimo būdas  – dviračiai, rytinių skubėjimų į darbą/mokslą metu srautas dviračių takuose žymiai didesnis nei automobilių. Dar reiktų įgusti tame sraute važiuoti:)

Turistine-pažintine prasme miestas įdomus bent dviem aspektais:

• Kaip kultūros, meno ir įvairių progresyvių judėjimų, savo laiku pakeitusių istoriją centras. Čia gyveno ir dirbo  daug žymių žmonių (Bach’as, Wagner’is, Nietzche, Shiller’is, Liuteris ir kt.), kuriems prisiminti gausu muziejų, paminklų, vyksta muzikos festivaliai.
• Kaip sovietinių laikų Rytų Vokietijos pavyzdys (čia vis dar gausu mums gerai pažįstamų, bet neįtikėtinai tvarkingai atrodančių blokinių namų), kurioje, šv. Nikolajaus bažnyčioje, 1989 m., prasidėjo judėjimas prieš Demokratinės Vokietijos valdžią, galiausiai lėmęs Vokietijos susivienijimą.

Šv. Tomo bažnyčia (Thomaskirche), ko gero vienas iš gražiausių istorinių Leipcigo pastatų, graži iš visų pusių, garsi tuo, kad Martinas Liuteris čia vykdė savo veiklą, taip pat garsi Bacho koncertais.

Tautų mūšio paminklas (Völkerschlachtdenkmal), baigtas statyti 1913 m. , skirtas paminėti pergalės prieš Napoleono kariuomenę 100-ąsias metines (1813 m. Rusijos, Prūsijos, Austrijos ir Švedijos armijų koalicija įveikė Napoleono kariuomenę mūšyje prie Leipcigo). Įspūdingas 91 m aukščio statinys įvairių valdžių vėliau naudotas saviems tikslams – Hitleris čia organizuodavo mitingus, sovietų laikais paminklas pavadintas Rusijos ir Vokietijos draugystės simboliu..:) Leipcigo panorama geriausiai atsiveria nuo aukščiausio miesto pastato City-Hochhaus. Į viršų galima pasikelti liftu (kaina 6 eur, viršuje yra restoranas ir, atviroje terasoje, baras.

Parkuose pilna ant žolės susėdusių žmonių – kas gurkšnoja įvairius gėrimus, kas tiesiog ilsisi, žaidžia..

 Leipcig’o zoologijos sodas

laikomas vienu iš moderniausių Zoo Europoje. Neesu didelė Zoo mėgėja, nes juose dažniausiai apima dvejopas jausmas – įdomu pažinti gyvūnus, tačiau daugumos jų tiesiog gaila. Leipcigo Zoo pasižymi tuo, kad gyvūnams pasistengta sudaryti kuo geresnes sąlygas, sukurti kuo natūralesnes erdves, duoti kuo daugiau laisvės. Ypač įspūdinga, kaip teigiama, didžiausia pasaulyje tropinių miškų erdvė – Gondwanaland. Įžengus į po milžinišku skaidriu gaubtu esančią zoną, pasijunti tikrai lyg tropikų džiunglėse – karšta ir labai drėgna, įspūdingi augalai, palei kojas laksto ir tarp medžių skraido spalvoti paukščiai, palubėse supasi milžiniški šikšnosparniai, centre išsiraizgęs upę imituojantis kanalas, tarp medžių gali pasivaikščioti kabančiais tiltais. Visa erdvė susiskirstyta pagal atskirus žemynus – keliaujant per Azijos, P. Amerikos, Afrikos drėgnuosius miškus sutinki toms vietoms būdingus gyvūnus.

Kvedlinburgas (Quedlinburg)

Netyčia žemėlapyje pamatytas miestas, esantis pakeliui link suplanuoto aplankyti Titan tilto. Dėmesį patraukė pavadinimas, ką nors jis jums sako?:) Ir gerai, kad patraukė, nes tai buvo ko gero gražiausias iš visų šios kelionės metu aplankytų miestukų. Senas, menantis daug istorinių įvykių (kurių vienas svarbus mums, lietuviams), siauromis gatvelėmis, dailiais nedideliais pastatais, daug bažnyčių bokštų ir virš visų jų iškylančiais/vienuolyno bokštais. Vienuolyno, kurio kronikose, 1009 m. pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.

Vienuolyno teritorijoje atkurtas sodas ir gėlynai, nuo kurių atsiveria miesto panorama, taigi tikrai verta užlipti pasižvalgyti:)

 Titan RT

Įspūdingas, ilgiausias pasaulyje (bent jau toks buvo, kai atsidarė 2017 m. ), apie 100 m. aukštyje virš Rappbode užtvankos kabantis, 458 m. ilgio pėsčiųjų tiltas (modernus “beždžionių tiltas”). Jei aukštis nebaisu – tiesiog įspūdingas objektas su gražiais vaizdais nuo jo:) O kam baisu, proga save išbandyti ir gal vienu žingsneliu tą baimę sumažinti:)

O jei norisi iššūkių, čia siūloma puiki atrakcija – skrydis lynu, nuo šalia tilto esančio bokštelio (kaina asmeniui 39 eur, vienu metu, dviem lygiagrečiais lynais skrieja du žmonės). Tokiu metu kai daug turistų, skrydį reikia rezervuoti iš anksto internetu. Galima ir vietoje, bet pvz. mums būtų tekę laukti apie 3 val., tiek laiko neturėjome, todėl tik pavydžiai pažiūrėjome kaip skrenda kiti, čia galima pažiūrėti kaip tai atrodo🙂

Pakeliui nuostabūs horizontai

Lajų takas (Baumkronenpfad im Nationalpark Hainic)

Takas yra Hainic nacionaliniame parke. Kas buvo (turbūt visi buvo:)) Anykščių lajų take, puikiai įsivaizduoja kas tai yra:) Panašu, kad Anykščių tako statytojai lankėsi šiame, vokiškame ir jį nukopijavo. Vokiškasis yra bukų miške, bukai iš tiesų įspūdingi, labai aukšti, todėl ir pats takas šiek tiek aukščiau pakylantis nei mūsiškis ir turintis paįvairinimų – mažų ekspozicijų, kabančių tiltukų ir kt.

Erfurtas

Žavingas, jaukų senamiestį turintis miestas, Tiuringijos sostinė.

Ko gero žaviausia jo vieta 500 metų senumo akmeninis pėsčiųjų tiltas, vadinamas Prekybininkų tiltu (Krämerbrücke). Ant tilto yra iki šiol gyvenami namai, parduotuvės, kavinės.

Drezdenas

Saksonijos sostinė. Šiek tiek mažesnis nei Leipcigas, bet visai kitos – didingas, karališkas, pilnas įspūdingos karališkos architektūros, ir žinoma – turistų:) Gražiausias turbūt vakare, kai daugybė žibintų išryškina įspūdingiausius miesto statinius ir šiek tiek prislopina tą tamsią, nors didingai, bet kartu ir niūriai atrodančią pastatų spalvą.

Nakvynei apsistojome žaviuose, tradicinės architektūros svečių namuose. Rami vieta, patogus susisiekimas su Drezdeno centru, draugiška šeimininkė, gausūs pusryčiai (už papildomą kainą). Rekomenduoju.

Čia pat nuėjome pavalgyti, išbandėme originaliai austrišką, bet Vokietijoje labai populiarų schnitzel:)

Bastei ir Saksonijos Šveicarija

Vieną dieną skyrėme pabuvimui gamtoje. Saksoniškoji Šveicarija, Nacionalinis parkas Vokietijos pusėje, pereinantis į Bohemiškąją Šveicariją Čekijoje. Pavadinimą Šveicarija šiam parkui suteikė čia (Drezdene), daugiau nei prieš 200 metų gyvenę ir kūrę Šveicarų dailininkai, kuriems parko peizažai priminė namus:) Šiuo metu yra pėsčiųjų maršrutas Malerweg, kuriuo galima keliauti savarankiškai arba su gidais. Viena tokių gidų, Berlyne gyvenanti lietuvė Lina Ever. Ji savo keliones (ir šį maršrutą) yra aprašiusi tinklaraštyje ir  knygose:) Mes Liną Ever su grupe sutikome Bastei vietovėje, ant akmeninio tilto jungiančio keletą uolų. Čia yra informatyvus Linos Ever straipsnis su praktiškais patarimais keliaujantiems Dailininkų keliu ar kitais maršrutais šioje vietovėje.

 

Nuo tilto negrįžome tiesiai į aikštelę bet pasivaikščiojome ratu, pro apsamanojusi kanjoną, uolas..

Děčín

Po parko, nakvynė ir vakarienė Decin mieste, jau Čekijoje. Decin niekuo neypatingas, tik įspūdį paliko pilies prieigos – ilga galerija kylanti į kalną link pilies.Nakvynės vietos šeimininko rekomenduotame vietinių patiekalų restorane išbandėme čekišką virtuvę. Nors skonis įdomus, manęs čekiški tradiciniai patiekalai nesužavėjo..  Gal būt viską gadino kniedliki (virtiniai), vietoje jų norėjosi daržovių:) Bet dėl skonio nesiginčijama:)

Praha

Labai gražus miestas, bet … turistų turistų.. ypač žymiausiose miesto vietose. Na, bet jei norisi ir žymias vietas apžiūrėti, išeičių visada yra: Karolio tiltas (Karlův most) 10 val. vakaro ir 7 val. ryto:)

Kadangi tradicinio čekiško maisto jau nelabai norėjosi, o kažkur paskaičiau, kad Prahoje gyvena labai daug vietnamiečių, gaminančių autentišką vietnamietišką maistą, nutarėme viename iš Trip advisor pagirtų vietnamiečių restoranų apsilankyti.Vietnamietiškas Pho buvo mano svajonė ir čia jis buvo laaabai:))

Jei centrinėje aikštėje, aplink Prahos laikrodį ir pan. turistų minios, šiek tiek nuošaliau esanti moderni skulptūra Kafkai matyt nėra toks populiarus objektas. Ramiai prisėdome ant šaligatvio ir laukėme kol skulptūra ims suktis. Sulaukėme bent kelių sukimosi ciklų – pradžioje sukosi visa galva, paskui atskiri jos elementai.. Manau super idėja tiek paties paminklo, tiek judesio sprendimo, patiko..:) 

Pažintį su Praha pradėjome nuo “Free walking tour” po senamiestį ir Žydų kvartalą. Beveik tris valandas temperamentinga gidė vedė nuo objekto, prie objekto ir pasakojo – kas, kaip, kodėl, kada.. Tikrai buvo įdomu, ypač įsiminė ir sudomino Prahos žydų istorija. Pasirodo Prahoje buvo įkurtas seniausias getas Europoje, jau XIV amžiuje žydams buvo paskirta vieta mieste kur jie galėjo gyventi. Vieta labai maža ir prie pat upės, todėl gyvenimą nuolat sunkino pavasariniai potvyniai. Žmonių koncentracija buvo didžiulė, o ligos plito lėčiau nei likusiame mieste, nes žydai dažniau prausėsi.. Buvo ir kitų istorijų – apie tai kur kūrė Mocartas ir kaip jam sekėsi, apie tai ką reiškia Prahos laikrodžio atskirti elementai, ką reiškia kitokie akmenys ant šaligatvių, kokiais akmenimis grįstos kai kurios Prahos gatvės, apie maistą, alų, žmomes, ir dar daug visko..  Šokantys namai. Jų viršuje yra atvira terasa, tiesa norint ten patekti turi būtinai ką nors pirkti bare:) Bet patekti visai verta, atsiveria nuostabus vaizdas į upęKita upės pusė, Kafkos muziejaus kiemelis:

Apibendrinimas

8 dienos, apie 3300 km nuvažiuotų, apie 120 km suvaikščiotų;) daug įspūdžių patirtų, žinių sužinotų, vietų pamatytų ir žmonių sutiktų, maistų paragautų.. 🙂 Galva nuostabiai “išvėdinta” ir paatostogavusi:)

Techninis aspektas – jei tektų rinktis važiuoti pro Poznan ar pro Wroclaw, siūlyčiau važiuoti pro Wroclaw. Mūsų atveju nuo Vilniaus iki Leipcigo tiek laikas, tiek atstumas abiem šiais maršrutais buvo beveik vienodi, todėl nutarėme pirmyn važiuoti pro Poznanę, o grįžti, jau nuo Prahos – pro Wroclavą. Važiuojant pro Poznan, daug mokamų kelių ir jie labiau apkrauti. Pro Wroclaw – puikiausios neapkrautos autostrados ir jokių kelių mokesčių, bent jau kol kas:)