Pasitarę nuprendėme, kad vasarą gerai ir Lietuvoje (hm ar šiemet tikrai taip ir buvo?.. kai tarėmės buvo birželis:)), šių metų atostogų išvyką nukėlėme į vėlyvą rudenį. Taigi, spalio 28 dieną savaitei vykstame į pietų Italiją, t.y. į Italijos “bato kulniuką”, Apuliją (itališkai Puglia). Skrydis: Vilnius – Baris – Vilnius. Planas – savarankiška kelionė automobiliu po Apuliją, nuo Adrijos iki Jonijos jūros.

Pirma (kelionės) diena 

Išvykstant buvo gera žinoti, kad bent trumpam saulės bus daugiau nei lietaus. Saulė pasitiko tik pakilus virš debesų;)) o naktinis Baris pro lėktuvo langą sušvito daugybe šviesų.

Pirmas sustojimas – ilga lėta eilė prie automobilių nuomos punkto… Kelionę derinome prie moksleivių atostogų, norėjosi savo 12-okę bent trumpam išvežti prasiblaškyi nuo nesibaigiančių chemijų, matematikų ir visų kitų priešegzamininių rūpesčių.. Prie atostogų derinosi ir daugybė kitų šeimų, todėl lėktuvas aidėjo nuo įvairaus amžiaus vaikų balsų ir išmintingų postringavimų, o nusileidus, nuo plojimų:))) daug jų, išlipę persikėlė čia, prie nuomos punkų.. Taigi, stovėdami savo lėtoje eilėje prie “Sicily by Car” punkto, dairėmės į kitus lietuvius, gal jiems, prie žinomesnių nuomos kompanijų, sekasi greičiau..?:) atrodė, kad panašiai kaip mums – eilės ten trumpesnės, bet gal procedūros ilgesnės.. Po pusantros valandos įsėdome į mūsų naują draugę ateinančiai savaitei.

Pirmoji nakvynė Margherita di Savoia. 

Dėl atšauktos nakvynės buvo įdomi patirtis – pinigai už ją jau buvo nuskaičiuoti nuo kreditinės. Čia padėjo Airbnb asistentai: pirmiausia patarė neatšaukti rezervacijos patiems, t.y. šiuo atveju tai turi padaryti savininkas, kad būtų garantuojamas pinigų grąžinimas. Deja savininkas daugiau jokių veiksmų neatliko, bet Airbnb asistentas pats panaikino užsakymą ir pasirūpino, kad pinigai (įskaitant ir Airbnb mokestį) būtų grąžinti 🙂

Antra diena (Gargano pusiasalis: Vieste, Peschici) 

Rytas išaušo saulėtas. Vaizdas pro langą, tiksliau iš balkonėlio, buvo nuostabus  – jūra, tolumoje Gargano pusiasalis (mūsų šios dienos tikslas), tušti pliažai. Daug nesvarsčiusi traukiau iš lagamino sportbačius. Prasibėgti pakrante buvo super – jūros oras, rytinė saulė veikė kaip greitieji energijos įkrovikliai 🙂 Man, bėgant trumpomis rankovėmis, atrodė maloniai šilta. Bet prasilenkiau su keliais italais – jie su keliasluoksniais marškinėliais, kepurėmis ir netgi pirštinėmis:))

Vieste miestas pasitinka balto smėlio paplūdimiu, kurį iš kitų išskiria atsiskyrusi uola.

 

Kartais gali pasijusti mažas ne tik šalia uolos, bet ir šalia žolės:) Bet tada, galima suvalgyti ledų ir vėl gerai:)

Įsikūrę, patraukiame tolyn Gargano pusiasalio pakrante, link Peschici. Atstumas mažiau nei 25 km, bet kelias vingiuoja, todėl užtrunkame beveik valandą. Ši kelio atkarpa sukėlė keistą jausmą – visus tuos kilometrus nenutrūkstamai apibus kelio tęsiasi kempingų ir viešbučių teritorijos. Didžiuliai plotai, kuriuos sezono metu užplūsta turistai. Sunku įsivaizduoti kaip tada atrodo pliažai, kuriuose dabar be mūsų tik vėjai, paukščiai ir vienas kitas žmogus:) O kas darosi šiuose siauruose vingiuotuose keliukuose..?

Kadangi, anot orų prognozės, ši diena šilčiausia per visą kelionės laiką, nutarėme, kad ji tinkamiausia maudynėms. Aišku, nė vienas pietietis tokiu oru į vandenį lįsti net negalvoja, bet mums, pripratusiems prie šaltos jūros, buvo pats tas – oras virš 20 laipsnių, vanduo nežinau, bet tikrai kojų negeliantis:)) O turint galvoje, kad šiuo metu vėlyvas ruduo, maudynės tapo smagia atrakcija, kuri vadinasi “jau lapkritis, o aš maudausi jūroje..!!:)”

Įvažiuojant į Peschici pamatėme kapines, nutarėme sustoti pasivaikščioti, juk ir nuotaika tinkama – artėja lapkričio 1. Vaizdas, bent mane stipriai paveikė… niekada nebuvom matę kapinių kur karstai ne kasami po žeme, bet kraunami į specialaus statinio lentynas. Kai kurie, matyt turtingų šeimų, satiniai įspūdingi – su kolonomis, papuoštos marmuro plokštėmis.. Žmonės, kaip ir pas mus – tvarkosi, šluojasi, merkia ar sodina gėles, skuduriukais blizgina plokštes, kiti tiesiog sėdi ant lauke ar viduje įrengtų suoliukų.. Gal nelabai tinkama mintis, bet – kažin koks kvapas ten būna per karščius.. ar plokštės, kuriomis uždengiama anga sandarios..? Ir kaip jie užkelia karstus į viršutines lentynas, kurios gal 5 m aukštyje….?? Žodžiu, bent kartą, tikrai verta tai pamatyti..

 

Peschici senamiestis buvo pirmas tokio tipo šioje kelionėje, gal todėl jame norėjosi vaikščioti ir vaikščioti..:) Siauros, jaukios gatvelės užbūrė ir įtraukė ilgam, iki sutemų. O besileidžianti saulė nudažė dangų ir jūrą..

Neturistinio sezono trūkumėlis – daug restoranų nedirba, o dar pirmadienis.. ilgokai paklaidžiojome Vieste mieste, kol radome kur pavalgyti. Suradę, pasiėmėme “Fisch menu”, t.y. turistams skirtą komplektą, kur užkandis, pirmas ir antras patiekalas su žuvimis ir jūros gėrybėmis. Buvo skanu, kai kas net liko nenufotografuota. Du rinkiniai (jų pilnai užteko trims pavalgyti) plius vynas kainavo 38 eur.

Trečia diena (Gargano miškai, Castel del Monte, Gravina, Altamura)

Gargano  pusiasalis vienintelė kalnuota, ir turbūt vienintelė miškinga vietovė Apulijoje. Miškas, mums įprastas dalykas, bet vis tiek nutaremė iš šio pusiasalio važiuoti truputį tolimesniu, miškingu keliu. Ir nepasigailėjom – ant uolų augantis miškas (ne ploni medeliai, bet stori ąžuolai, klevai ir kiti medžiai, kurių nepažįstu..:() paliko nepakartojamą įspūdį (vis galvojau – kokia galinga gamta, ir kokie mes maži ir laikini). Atrakcija važiuojant šiuo keliu – ženklai įspėjantys apie gyvulius. Ženklai nemelavo – pakeliui matėsi uolomis besikarstantys galvijai, šunų akylai prižiūrimi ožkų būriai ir, kas labiausiai nustebino, kiaulės su paršeliais:)) vėl nejučia šmėkšteli gal kvailoka mintis apie mėsą kiaulių, kurios užauga besikarstydamos šlaitais..:) Ožkoms po kaklais dideli skambalai.. svarstome kaip jos gyvena nuolatiniam skambėjime, bet matyt pripranta ir nebegirdi.. sustojus pafotografuoti šunys barasi ir ant mūsų, ir ant ožkų:)

Castel del Monte – unikali aštuonkampė pilis, išnyranti tolumoje. Tryliktame amžiuje ją pastatė imperatorius Frederikas II, anot audiogido, tam, kad pasididžiuotų ir pademonstruotų savo galią. Pasivaikščiojus po ją, su audiogidu sunku nesutikti – praktiškumo joje tikrai mažai – ar gyventi, ar ilsėtis turėjo būti gan nepatogu. Bet jos unikali forma, kaip užsakovas ir planavo, daro įspūdį:)) Nuo kalno, ant kurio stovi pilis, atsiveria plati panorama, puikūs vaizdai. Kiek nuvylė tai, kad nėra galimybės užlipti ant pilies stogo.. Iš tikrųjų mane, tai labai nuvylė..:)

Bet apsilaikyti pilyje vis tiek verta – viduje gausu įdomių skulptūrų, pvz.

 

O, atsigulus vidinio kiemo centre, gali žiūrėti į debesis:)

Gravina. Netikėtai nuostabi vieta, kiek mažesnė, bet ne mažiau įspūdinga Matteros alternatyva (tik be daugybės turistų ir prekiautojų suvenyrais:). Apie šiuos “akmens ir vandens” miestus, kuriuos į dvi dalis dalija kanjonas, o istorija prasideda priešistoriniais laikais, iki kelionės nebuvau nieko girdėjusi.. todėl pažintine prasme labai įdomu:)

Šios dienos nakvynė Altamura mieste. Nakvynės vieta labai įdomi (American Laudati Suite) – iš pagridinės pėsčiųjų gatvės išsukus į mažesnę gatvelę patekome į uždarą kiemuką, kuriame ir yra šios nakties butukas. Atkeliavome ir įėjome. Šeimininkas amerikietis Brad’as parašė, kad pats išvyksta į Tailandą, todėl pasitikti negalės, bet kiemas labai saugus, todėl butas nerakintas, raktai mums palikti ant salo:) Patalpa be langų, skliautuotos akmeninės lubos, akmeninės sienos, židinio imitacija (gal ten buvęs kada židinys, dabar ten įrengtas virtuvės kampelis). Pirmas įspūdis – wau:) Po to supranti, kad ilgiau pabuvus, pradeda slėgti, bet vis tiek labai įdomu apsistoti:) Dušo kabina kambario kampe, tualetas ir prasutuvė – nišoje:) Išradinga, bet kaip ten telpa didesnių (nei vidurkis) gabaritų žmogus, mums liko mįslė..:) Užtat kaina pati mažiausia per visą kelionę – 35 eur už naktį.

Ketvirta diena (Matera, Martina Franca)

Matera, ko gero vienas labiausiai turistų lankomų regiono miestų (priklauso Basilicata, ne Apulia regionui). Miestas, kuriame, kaip teigiama, žmonės gyveno jau prieš 7000 ar dar daugiau metų. Tik priartėjus prie senamiesčio pasitiko abipus kelio nusidriekusios automobilių eilės, o senamiestyje niekniekių ir suvenyrų siūlytojai. Žmonių čia tikrai daug, nors jau paskutinė spalio diena. Kadaise buvę gyvenami, po to apleisti urvai ir akmeniniai statiniai vėl po truputėlį pildosi. Arčiau centro įsikūrę pardotuvėlės, kavinukės, galerijos ir netgi viešbučiai. Atokesnius urvus, panašu, kad vietiniai naudoja kaip sandėliukus ar panašia – jų angos uždarytos įvairių spalvų ir medžiagų durimis:) Tokiomis gatvelėmis jau jautėmės prisivaikščioję Gravinoje, todėl šiek tiek paklaidžiojus, patraukė dėmesį anapus kanjono matoma apžvalgos aikštelė ir ten esantys žmonės. Ir ne veltui – pasirodo geriausias vaizdas į senajį Matera miestą atsiveria nuo priešingos kanjono pusės. Norint ten patekti, reikia važiuoti kelis kilometrus kryptimi Matera -Taranto (mums padėjo ši nuoroda įvesta į navigaciją: Viewpoint of Matera and the Sassi, Address: Contrada Murgia Timone, 75100 Matera MT). Čia pasitiko ne tik puikus vaizdas, bet ir gamta – žmonių kur ne kur, kalnų takeliais galima nusileisti iki pat upės. Tilto, kuriuo būtų galima legaliai patekti iš vienos kanjono pusės į kitą, nesimatė. Tačiau krantus jungia kabantis “beždžionių” tiltas. Nors lipti ant jo negalima (apie tai byloja plokšte užkaltas užlipimas), bet tiltas atrodė pakankamai saugus ir traukė..:). Šioje kanjono pusėje skaniai susivalgė pasiimti pietūs – maloniai šviečiant saulei buvo smagu įsitaisyti ant uolos ir mėgautis maistu ir nuostabiu vaizdu. Nusileisti iki upės, papietauti, grįžti užtrukome apie dvi valandas, bet, turint laiko ir noro pabūti gamtoje, čia galima užtrukti žymiai ilgiau – kalnų takeliai driekiasi į abi puses tolyn. 

O kai kam pėsčiomis čia per paprasta, todėl kalnų takeliais keliauja dviračiais:)

Iš Materos patraukėme į rytus. Nuo šio vakaro trys nakvynės suplanuotos vienoje vietoje – kaime šalia Martina Franca miesto. Čia prasideda trulių kraštas. Svečių namelyje šalia trulio ir įsikūrėme. Šeimininkė Marija čia užaugusi,  šiuo metu gyvena Milane ir, kaip ji pati sako, kartą per mėnesį atvyksta čia “pasikrauti baterijų”:) Taigi, kraunamės baterijas ir mes:) Čia tikras kaimas – gieda gaidžiai, noksta alyvuogės, tingiai ant saulės gulinėja katinai:) taip, čia vis dar saulėta.. taip gera išeiti į akmeninę terasą ir įsitaisyti krėsliuke su puodeliu kavos:)

Vienintelis nepatogumas – namukai pritaikyti vasarai, šildymas įrengtas, bet šeimininkė paaiškino, kad iki lapričio 15 jo jungti negalima (gresia bauda). Kadangi naktį lauke buvo tik 4 laipsniai šilumos, viduje gal 15 laipsnių.  Šiltų anklodžių jie irgi žinoma neturi:) Bet rytinė saulė atšildė:)

Šeimininkė rekomendavo visą sąrašą lankytinų vietų (miestukų, išsidėsčiusių 15 – 40 kilomerų nuo vietos, kurioje įsikūrėme) ir restoranėlių juose – viename kepama skaniausia  pasaulyje pica (Locorotondo), kitame, patys geriausi užkandžiai, trečiame – puikiausias vietinis maistas ir t.t.

Vakarieniauti važiavome į rekomenduotą vietą. Nausikaa restoranas Martina Franca miestelyje, garsėjantis geru vietiniu maistu. Ir vėl mūsų dėmesį labiausiai patraukė jūros gėrybės – tunas ir pasta su įvairiausiu gėriu (moliuskai, aštuonkojai, kalmarai, didelės krevetės). Tunas buvo fantastiškas ir po du nemažus gabaliukus lėkštėje:) Šį kartą buvome nusprendę imti tik po vieną patiekalą ir vieną bendrą desertą, bet padavėjai, savo ruožtu, atnešė bent kelis užkandžius, kuriuos vėliau, aišku, įtraukė į sąskaitą. Desertui užsisakėme crema catalana (taip itališkai vadinasi creme brulee), porcija didelė ir labai skanu:) Šį kartą už viską, su vynu sumokėjome 75 eurus.

Penkta diena (Ostuni, Alberobello, Locorotondo, Ceglie Messapica)

Pasimėgavę rytinės saulės voniomis terasoje, patraukėme į šios dienos kelionę.

Pirmasis planuose Ostuni‘s, garsėjantis baltu senamiesčiu. Jei būtume nežinoję, kad jis tuo garsėja, būtume ir nesupratę:) Viduje jis kaip ir visi – gausu baltų namų, bet taip pat ir pilkų. Kad baltas matosi tik žiūrint iš tolo. Atvykstant ar išvykstant – ant kalno baltuoja išorinės senamiesčio sienos:)

Pakelėse įspūdingos alyvmedžių giraitės, vynuogynai. Alyvmedžiai, vynuogynai, žydintys krūmai, opuncijos lydėjo visą kelionę, tik kai kur jų daugiau ir įspūdingesnių, kai kur mažiau. Sunokę opuncijų vaisiai visai skanūs. Tik asargiai, jie kaip ir lapai, spygliuoti!:)

Užsukome į labai seną alyvuogių aliejaus ūkį (Masseria Brancati), čia galima užsisakyti ekskursiją, paragauti ir įsigyti aliejaus. Deja, lapkričio pirma pas juos irgi šventinė diena, pasiūlė atvykti rytoj, bet leido kelias minutes pasidairyti:)

Alberobello, miestas, kurio trulių gatvelių vaizdas žinomas kiekvienam ieškojusiam informacijos apie Apuliją (Puglia). Ar verta čia važiuoti vien dėl to? Kažin… begalė žmonių, suvenyrų krautuvių, kavinių.. Gražu tai, kad daug trulių vienoje vietoje. Nežinome šios vietovės istorijos, bet dabar tai ne realus miestelis, o labiau muziejus.

Didesnį įspūdį darė natūraliai apylinkėse gausiai išsibarstę nameliai su nykštukų kepurėlėmis (truliai).Ypač senieji.

 Locorotondo – vėl jaukios siauros gatvelės .. bet tuo pačius ir šiek tiek kitoks, mums pasirodė gražiausias, jaukiausias.

 

Ceglie Messapica, į jį vykome vakarienės rekomenduotame Cibus restorane. Įresoraną keliavome siaurų gatvelių labirintais, net su navigacija čia painu..:)) Puikus aptarnavimas ir maisto pateikimas. Bet pats maistas ypač didelio įspūdžio nepaliko, gal pernelyg panašus į savą lietuvišką:) o gal, kad ne jūros gėrybės?:) Kita vertus, mano patiekalas vadinosi “įdaryta putpelė” (taip išsiverčiau). Ar ji įdaryta, dar klausimas:) Bet baklažanų gabaliukai ant jos buvo labai skaniai paruošti.. Na ir putpelės dar niekada nebuvau ragavusi.. dabar jau esu:)

Šešta diena (Salento pusiasalis) 

Roca Vecchia. Grotta della poesia.

Sunku buvo atsispirti pagundai čia išsimaudyti. Vandens temperatūra kaip mūsiškam ežere šią vasarą, o spalva ir sūrumas – super! Be to, visa “vonia” buvo mūsų, prieš tai maudėsi vokiečių šeima, italai tik aikčiojo:) o čia galite pažiūrėti kas darosi šioje vietoje vasarą:)

Otranto. Dar vienas siaurų gatvelių miestas ant jūros kranto. Žmonės jame išradingi – nuėjus susimokėti už kavą ir la crepe, sužinojome, kad kiekvienas pirktas dalykas kainuoja daugiau. Pavyko išsiaiškinti, kad tai “už terasą”. T. y. prie kiekvieno kavos puodelio ir prie kiekvieno blyno pridėjo po 50 cnt nes jais mėgavomės ne kavinės viduje, bet lauke:) va taip va, bet jie dirbo siesta metu, kai visa kita buvo uždaryta:)

 Boksitų karjeras prie Otranto (La cava di Bauxite). Būtų karjeras kaip karjeras, bet kokios spalvos!

Marina di Leuca. Taškas, kur susieina Adrijos ir Jonijos jūros.

Į saulėlydį truputėlį pavėlavom, bet vis tiek labai gražu:)

Gallipoli. Į jį atvykome jau visai tamsoje, už savęs palikę vadinamuosius “itališkus maldyvus”, kurie irgi jau skendėjo tamsoje važiuojant pro šalį, todėl taip ir nesužinojom kas tai yra:). Pasivaikščiojus krantine jau ketinome sukti link automobilio, bet uoste užmačiau kioskelius su jūros gėrybėmis ir žiauriai užsimaniau ten pažioplinėti..:) ir ką manote – tai jūros gėrybių turgus šalia žvejų uosto. Išsirenki, iškepa ant grilio, valgai:)! arba valgai žalius – jūros ežius, austres, įvairius moliuskus:) Jūros ežiai – arba mes kažko nesupratom, arba  – nei šis, nei tas, bet juos ir davė už dyką:) O visa kita – super!

Septinta diena (Polignano a Mare, Baris)

Polignano a Mare paskutinis stabtelėjimas prieš grįžtant į Barį.

Baris.

 

Baryje apsistojom bute netoli centro. Normalus butas, su virtuve ir viskuo kuo reikia, netgi su šiltomis anklodėmis:). Patogus įsiregistravimas – šeimininkas atsiuntė lauko durų kodą ir kodą seifuko, kuriame, prie buto durų, buvo paliktas buto raktas. Patogi vieta – iki centro keliolika minučių pėsčiomis, iki oro uosto – apie 20 min automobiliu. Kaina apie 62 eur.

Nors langai yra, bet vaizdas pro juos nekoks..:)

 Bet užtat koks vaizdelis ir veiksmas atidarius balkono langą ir pradėjus pro jį dairytis:)  Katės susirinko per kelias minutes. Gerai, kad išeinant nepalikome balkono lango atviro, nes šios pietietės atrodė rimtai susiruošusios į svečius..:)

Paskutinį vakarą, susiradome piceriją, kurioje valgo vietiniai (bent taip sako google: Pizzeria Da Lino). Malkinėje krosnyje keptos picos buvo skanios, aplinka ir pateikimas paprasti, kainos  draugiškos – trys sočios picos, vanduo, coca cola ir alus kainavo 25 eurus.

Aštunta diena (namo) 

Apibendrinimas

Ko reikia sėkmingai savarankiškai kelionei? (t.y. ko mums reikėjo:)

1. Keliautojų, kurių poreikiai ir pomėgiai panašūs. 
2. Kelionės plano. T.y. atliktų namų darbų ir, individualiai pagal pomėgius, suplanuoto maršruto. Kadangi mūsų aveju šį darbą dariau ne aš, tai galiu pagirti:) Mūsų kelionės planas buvo puikiai paruošas – apgalvoti kiekvienos dienos objektai, pagal tai sudėliotas maršrutas ir nakvynės. Seniau, kai tik pradėjom keliauti ir dar trūko patirties, kelionės planus pasiruošti ypač padėdavo lietuviški kelionių aprrašymai. Taigi viena iš priežasčių, kodėl nutariau detaliai aprašyti mūsų kelionę – gal kam pravers planuojantis savo:)
3. Automobilio su draudimu. Mes visada papildomai nusiperkame pilną draudimą. Nors niekad neteko jo panaudoti, bet turint ramiau. Ypač pietuose, kur gatvelės siauros, o parkuotis mėgstama susiglaudus. Nuomojant automobilį yra “užšaldoma” pinigų suma, šiuo atveju mums buvo užšaldyta 800 eur. Paprastai, kai grąžini automobilį, darbuotojas jį patikrina ir patvirtina, kad viskas ok. Šį kartą grąžinome anksti ryte, automobilį tiesiog palikome aikštelėje, o raktus įmetėme į “pašto dėžutę” nuomos punkte. Taigi, laukėme pinigų grąžinimo ir po kelių darbo dienų jie grįžo..:)
4.  Navigacijos. Mes naudojomės telefonų programėlėmis, pilnai pakanka, ypač kai automobilyje yra USB ar kt. jungtis, t.y. nėra pavojaus, kad telefonas išsikraus. Dabar, kai tarptinklinis inernetas Europoje pigus, puikiausiai galima naudotis “Google maps”, dažniausiai taip ir darėme. Bet internetas yra arba ne, bent pietų Italijoje gana dažnai ne:) Tada labai pravertė “Maps.me”, kuri veikia neesant interneto, tik iš anksto reikia parsisiųsti žemėlapius.
5. Popierinio žemėlapio. Mes be jo kelionės neįsivaizduojame.

Privalumai: pagrindinis privalumas ir yra neturistinis sezonas, t.y. mažai žmonių – ištuštėjusios  miestų gatvelės, tušti pliažai, jokios grūsties ar eilių net prie pačių populiariausių lankytinių objektų. Pvz. Materoje ar prie Alberobello trulių žmonių buvo gana daug, bet sprendžiant pagal nuotraukas internete, darytas sezono metu, supranti, kad labai mažai:). Be to, tušti keliai, jokių kamščių. Nekaršta, bet dar pakankamai šilta, ypač dieną ir arčiau jūros.Visa tai leidžia daugiau pamatyti, nes nereikia gaišti laukiant eilėse ar kamščiuose.

Trūkumai: neveikia turistams skirtos pramogos. Pavyzdžiui, norėjome pasiplaukioti laiveliu link grotų – apžiūrėti jas iš jūros pusės, įplaukti į vidų. Bet tiek Vieste, tiek Otrante laiveliai tingiai sūpavosi uoste, tušti ir be šeimininkų..:) Uždarytas buvo įėjimas ir iš kranto į Grotta Zinzulusa…. Kitas trūkumėlis – pietų italų namai šiuo metu gana šalti. Šildymas dar neįjungtas, o dienos saulė negali prasiskverbti į vidų nes langai, jei yra, tai mažiukai, arba kuo labiau uždengti. Grindys, dažniausiai akmens masės plytelės. Antklodę atstoja mūsiška paklodė..:) kai kuriuose namuose buvo ir anklodės, ir dekiai, bet tikrai ne visur.

Na ir dar – anksti temsta. Penktą valandą jau visai tamsu. Tada belieka klaidžioti miestų gatvelėmis, vaikštinėti molu, kurie jaukiai apšviesti ar susirasti veikiančią kavinukę.. vakarienei restoranai atsidaro anksčiausiai septintą, dažniau aštuntą:)

Pabaigai

Kur bekeliautum, visada geriausias dalykas yra grįžti namo, išsimiegoti savo lovoje, pasidaryti kavos į savo mylimą puodelį ir, su nauja energija, įsitraukti į savo kasdieninę veiklą, kuri gali būti ne mažiau spalvinga, įspūdinga ir maloni kaip kelionės ar kiti mūsų išsvajoti dalykai. Įkvepiantį straipsnį apie tai kaip reikėtų džiaugtis kasdiena ir kaip dažnai mes tai pamirštame galim paskaityti čia: „Dabar ir kasdien“ – rezultatyviausias būdas siekti pokyčių.